Apie gintaro paplitimą ir Baltijos jūros pakrantėse (Lietuvos ir Kaliningrado teritorijoje) gyvenusių žmonių pagarbą jam rodo 6000 metų senumo tradicijos. Jas kūrė iš pradžių senieji Baltijos pakrančių gyventojai, o nuo 2000–1800 m.pr.m.e. mūsų sentėviai baltai. Seniausieji gintaro radiniai Lietuvoje yra naujojo akmens amžiaus neolito laikotarpio (4000–1600 m.pr.m.e.). Neolito laikų gintarinių papuošalų lobiai ir pavieniai radiniai buvo aptikti prie Baltijos jūros buvusiose gyvenvietėse, anuo metu tankiai gyvenamoje Kuršių nerijoje, Palangoje, Šventojoje ir Prūsijoje.
Didžiausias pasaulyje archeologinis gintaro rinkinys rastas 1860–1881 m. kasant gintarą Kuršių mariose ties Juodkrante. Buvo surinkti unikalūs neolito laikotarpio (III tūkst. pr.Kr.) gintaro dirbiniai, kurie sudomino viso pasaulio mokslininkus. Tai garsioji R. Klebso kolekcija, vadinama Juodkrantės lobiu. Ją sudarė gintaro žaliava ir 434 įvairių formų dirbiniai: ilgi ir siauri, taisyklingi ir įstrižu pagrindu, beveik stačiakampiai, ovalūs kabučiai. Rasta įvairių sagų: nedidelių apskritų ir ovalių, iki 4,5 cm ilgio, didelių laivelio pavidalo, lygaus paviršiaus ir taškuotų. Juodkrantės lobyje yra ir įvairių vamzdelinių karolių – tik retušuotu paviršiumi ir gerai nugludintų, visai tiesių ir šiek tiek išpūstais šonais, nemažai grandžių ir skridinių. Ypač vertingi šioje kolekcijoje neolito amžiaus plastinio meno kūriniai – gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės. Visus šiuos dirbinius R. Klebsas aprašė knygoje „Akmens amžiaus gintaro papuošalai“ (1882).
Grafui Tiškevičiui bandant kasti gintarą prie Palangos esančiose pelkėse, gintaro žaliavos čia iškasta vos keletas šimtų kilogramų, bet dirbant buvo surinkta daug archeologinių radinių (Palangos lobis). Kai kurie Palangos, kaip ir Juodkrantės, rinkinio dirbiniai ornamentuoti taškais, rėželiais, duobutėmis. Vienas rinkinio dirbinys schematiškai vaizduoja žmogų (žymus kojų dvišakumas, neryškus liemens įsmaugimas). Viena koja nulaužta. Viršutinėje figūrėlės dalyje, galvoje, pragręžta skylutė. Iš to galima spręsti, kad ji buvo nešiojama kaip amuletas. Ši figūrėlė, kaip ir skydo formos pakabučiai, sagos su V raidės pavidalo skylutėmis bei cilindriniai karoliai priskiriama neolitui. Kiti Palangos rinkinio dirbiniai, pavyzdžiui, skridinėliai-karoliai, skridiniai-verpstukai, nemaža dalis pakabučių yra iš vėlesnių laikų – žalvario ir netgi geležies amžiaus.
Panašus gintaro dirbinių ir žaliavos lobis buvo surastas kasinėjant Šventosios neolito stovyklas. Šiuos 20 metų trukusius kasinėjimus atliko dr. R. Rimantienė. Čia surinktas Šventosios akmens amžiaus gintaro lobis, davęs naujų duomenų apie pamariečių buitį.
IV tūkst. pr. Kr. gintaro papuošalus nešiojo Narvos kultūros gyventojai. Gintaro sakų gabalėlyje pragręžę skylutę, turėjo pakabuką, gamino sagutes, figūrėles, gintarinius vamzdelinius karolius, nors norint išgauti vamzdelio formą iš gintaro gabalėlio reikėjo įdėti nemažai pastangų. Tuo metu nebuvo vertinami margaspalviai gintarai, labai gražūs mums. Daugybė jų rasta numestų su vienu praskeltu šonu. Tuometiniams žmonėms ypač patiko vienspalvis, lygus, medaus spalvos gintaras.
III tūkstantmetyje pr. Kr. dabartinės Lietuvos teritorijoje ėmė steigtis gintaro dirbtuvės. Viena iš išaiškintų yra prie Šventosios (23-ojoje gyvenvietėje). Joje gaminti kabučiai ir sagutės šiauriečiams, gyvenusiems dabartinėje Estijos, Suomijos, Novgorodo srities teritorijose. Patys įdomiausi dirbiniai buvo gaminami sau. Tai nebuvo vien papuošalai. Kam buvo gaminamos žmonių ir žvėrių figūrėlės, mokslininkai tebespėlioja. Manoma, kad tuometiniams žvejams ir medžiotojams jos reiškė gyvenimo globėjus, pasaulio viešpačius. Galėjo tarnauti ir kaip amuletai. Beje, viena žemaičių alkos skulptūra atkartoja Šventojoje kasinėjimų metu surastą 5 tūkst. metų senumo 2 metrų aukščio medinį stulpą su pelėdos bruožų deivės kauke (kaukė plokščia, stambia nosimi ir antakiais, be burnos).
Kuršių nerijoje, 4 km į šiaurę nuo Pervalkos buvo rastas gintaro žaliavos lobis. Tai ankstyvojo žalvario amžiaus pradžioje surinktas gintaras: 13 didokų gabalų, sveriančių apie 600 gramų. Jie lengvesni už tokio pat dydžio jūros išplaunamus gintarus, nes, matyt, ilgokai gulėjo smėlio kopų paviršiuje, todėl oksidavosi ir iškorijo. Netoliese nuo šio gintaro žaliavos lobio buvo aptikta pamario kultūrai būdingos virvelinės keramikos šukių, smulkių titnago skelčių ir sudegusio medžio angliukų. Dėl to radinys datuojamas 1800–1600 m.pr.m.e. Palyginti negausūs neolito ir žalvario amžiaus gintaro žaliavos ir dirbinių radiniai rodo, kad to meto mūsų pajūrio gyventojai plačiai naudojo gintarą papuošalams; kitiems gintaras turėjo ne tik puošybinę, bet ir magišką reikšmę.
Gintaras akmens amžiuje
Istorijos mokslų daktarė R. Rimantienė
Ne vienoje vietoje Baltijos pajūryje yra gintaringų sluoksnių, tačiau jie slūgso giliai po žeme. Tad pirmykštis žmogus apie gintarą galėjo sužinoti tik tada, kai pati gamta jam atvėrė savo paslaptis. Šlėzvige Holšteine, paplovus gintaringus sluoksnius, jau viduriniame akmens amžiuje žmonės ėmė rinkti tą gražųjį mineralą ir dirbti iš jo įvairius papuošalus ir figūrėles. Tačiau tos atsargos buvo nedidelės. Neolite atsivėrė labai gintaringi sluoksniai Sembos pusiasalyje. Kol jūros lygis buvo žemas, tų sluoksnių niekas neardė. Tik atšilus klimatui ir jam sudrėgnėjus, sparčiau ėmė kilti jūros lygis (Litorinos jūros fazė Baltijos baseine) ir vanduo ėmė ardyti gintaringuosius sluoksnius. Lengvą, plaukiantį mineralą vanduo nešė pakrantėmis, ir šis nusėdo seklesnėse vietose. Vandens išplaunamus gabalėlius pradėjo rinkti akmens amžiaus žmonės ir mūsų pajūryje.
Nuo amžių žmonės buvo pratę gamintis įvairius papuošalus iš gamtos teikiamų blizgučių: žvėrių dantų, paukščių kauliukų ir plokštelių, plonų akmenukų, kiaukutėlių ir pan. Tad aptikę gintaro gabalėlius, juos tuoj pritaikė savo papuošalams.
Gintaro papuošalus jau nešiojo IV tūkstantmetyje pr. Kr. Lietuvoje Narvos kultūros gyventojai. Natūralaus gintaro sakų intarpas pragręžus skylutę be vargo virsdavo kabučiu, daug gražesniu už iki tol naudotus kaulinius ar akmeninius. O kaip lengvai jis duodavosi gludinamas! Žmonės norėjo pasigaminti panašius į jau nešiotus papuošalus. Mėgę puoštis vėriniais iš vamzdelio pavidalo paukščių kauliukų, pradėjo gaminti gintarinius vamzdelinius karolius, nors natūrali gintaro gabalėlių forma tam visai buvo nepalanki. Iš gintaro ėmė pjaustyti sagutes ir figūrėles, kokias anksčiau buvo darę iš rago, kaulo ar net titnago. Ir pavyko daug geriau negu iš tų kietųjų medžiagų.
Akmens amžiaus gyvenvietėse šalia gintaro dirbinių bei skalų dažnai randama numestų net didokų ir, mūsų požiūriu, labai gražių gintaro gabalų tik praskeltu šonu. Akmens amžiaus žmonėms jie nepatiko, nes viduje buvo margaspalviai, o jie ypač mėgo vienspalvį, lygų medaus spalvos gintarą.
IV tūkst.pr.Kr. žvejai ir medžiotojai gyveno gana uždarą bendruomeninį gyvenimą ir gintaro papuošalus gaminosi tik sau. Todėl jų buvo nedaug, ir tie patys labai paprasti.
Tačiau prasidedant III tūkstantmečiui pr. Kr. mūsų pajūrį ėmė lankyti kaimynai iš Šukinės duobelinės keramikos kultūros srities (finougrai), ir žinia apie pajūrio gintarą plačiai pasklido į šiaurę. Išmainytų mūsų pajūrio gintaro dirbinių rasta Estijoje, Suomijoje, Novgorodo srityje ir t. t.
III tūkstantmetyje pr. Kr. ėmė steigtis net gintaro dirbtuvės (pvz., Lietuvoje Šventosios 23-ioji gyvenvietė, Latvijoje prie Lubanos ežero), kurios gamino gana vienodus kabučius bei sagutes šiauriečiams. O patys įdomiausi, kurie visu grožiu spindi Juodkrantės lobyje, buvo gaminami sau. Tai nebuvo vien papuošalai. Žmonių, rečiau žvėrių, pavidalo figūrėlės nebuvo naudotos puošmenai, jų tikroji prasmė mums visada liks paslaptinga. Spėliodami, ką jos reiškė ano meto žmonėms, negalime atitrūkti nuo visos to meto buities, be kurios ir negalima suprasti žvejų ir medžiotojų galvosenos. Greičiausiai figūrėlės vaizdavo to meto gyvenimo globėjus, pasaulio viešpačius ir buvo amuletai. Galbūt tai buvo moteriškos būtybės, nes kartais galima pastebėti moteriškų požymių – moterišką trikampį ženklą ir kasą. Kita vertus, tai galėjo būti ir belytės būtybės.
III tūkstantmečio pr. Kr. viduryje mūsų gintaru susidomėjo kaimynai iš pietų. Tai buvo aukštesnės kultūros žmonės – Rutulinių amforų kultūros. Jie buvo gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Bendraudami su jais, mūsų žvejai išmoko auginti gyvulius ir dirbti žemę. Su ūkio karta keitėsi ir žmonių pasaulėjauta, ji darėsi abstraktesnė. Per Rutulinių amforų kultūrą žmonės susipažino su naujomis pasaulėjautos išraiškos priemonėmis, naujais simboliais. Šių kaimynų netenkino primityvūs papuošalai, kurie buvo gabenami į šiaurę. Jų visatos sampratą atspindi pasaulio modeliai – apskritos (kartais ir kitos formos) plokštelės su taškučių kryžma (nes pasaulis sudarytas iš dviejų susikertančių ašių). Trapecinis kabutis su keliomis taškučių juostelėmis tapo žmogaus atvaizdu. Šalia lęšinių, apskritų sagučių atsirado apvalios ir keturkampės. Vamzdeliniai karoliai pastorinami per vidurį.
Taigi gintaro papuošalų raida atspindi ir pasaulėjautos raidą, ir santykius su kaimynais, o vėliau ji atskleis dar mums nežinomų dalykų.
Vėlyvojo neolito Pamarių kultūros gyventojai patys puošėsi labai gražaus darbo gintaro kabučiais, tačiau, matyt, vertindami gintarą kaip stebuklingą medžiagą dažnai nešiojo ir visai natūralius gintaro gabalėlius, tik pragręžę skylutę. Tuo metu gintaro gamybos ir mainų centras buvo susitelkęs į lenkų pamarį. Tačiau Juodkrantės lobyje yra ir šio laikotarpio dirbinių.
Tad kyla klausimas: kaip į vieną vietą pateko įvairiausių laikotarpių ir įvairiausių kultūrų dirbinių? Manyta, kad kartu su gintaro žaliava jie galėjo būti atplauti iš Sembos pusiasalio akmens amžiaus gyvenviečių per prataką, kurių ne viena buvo to meto Kuršių nerijoje. Tačiau pradedi abejoti, ar gali iš įvairių laikotarpių gyvenviečių radiniai būti suplauti į vieną vietą? Gal reiktų ieškoti kitos interpretacijos. Gal čia buvo ilgalaikė aukų vieta? Žinoma, kad alkduobės šimtmečiais išlikdavo toje pačioje vietoje. Be to, akmens amžiuje aukas dažnai skandindavo vandenyje. Tik įsigalėjus žemdirbystei, įsigalėjo ir aukų deginimo paprotys. Tai, be abejo, galėtų būti vienas iš galimų spėjimų.
Tačiau ir be visų istorinių aiškinimų mus visada žavės ir džiugins šie puikūs dirbinėliai, kuriais grožimės ir šiandien, lenkdamiesi jų 5000 metų amžiui.
