Gintaras būna labai įvairių formų: smulkūs gintaro lašeliai, panašūs į šviežio medaus lašus, dideli gabalai, primenantys sustingusius lavos kekulus.
Žiūrėdami į natūralaus gintaro gabalus, galime numanyti, kaip lašėjo, varvėjo ar slinko sakai. Kai kurie gintarai yra taisyklingos lašo formos, kiti sustingo it varvekliai, daug sakų medžio kamienu nuslinko ant žemės ir sukietėjo, tapo gumulais arba kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.
Gintaro formą ir sandarą daugiausia lėmė sakų talpyklų susidarymo vieta ir kaitos pobūdis. Morfologinės gintaro atmainos skirstomos į vidines, susidariusias įvairiose medienos ir žievės dalyse, bei paviršines, kurios atsirado sakams išsiliejus į medžio paviršių. Vidinės gintaro morfologinės atmainos – tai medieniniai, požieviniai ir žieviniai sakų lęšiai. Paviršinės gintaro atmainos – tai varvekliai, lašai, kamieninės sakų patakos.
Morfologinių gintaro atmainų retai pasitaiko gerai išlikusių. Dažniausiai randami tik jų fragmentai, aplaužyti ir nuzulinti gintaro kelionių metu. Tačiau žinant būdingus jų bruožus, atmainas nesunku nustatyti.
Vidinės morfologinės gintaro atmainos:
Medieniniai lęšiai yra skaidrūs, nes juos sudarantys sakai buvo labai suslėgti ir izoliuoti nuo išorės poveikio. Tai labai skaidrus, gelsvas, be drumstumo priemaišų, ovalus, taisyklingų formų gintaras. (1)
Požieviniai lęšiai susidarydavo sakams kaupiantis po žieve, jai atplyšus nuo medienos. Jų kontūrus formavo susidariusi požievinė ertmė. Požievinių lęšių paviršiuje visuomet randama brazdo plaušinio audinio atspaudų. (2)
Žievinis gintaras susidarė storoje gintarmedžio žievėje, prasiskyrus jos plokštelėms. Žievinio gintaro lęšiai labai savitos netaisyklingos formos, karpytais pakraščiais, juos suformavo prasiskyrusių žievės plokštelių kontūrai. Jiems būdingi atspaudai iš abiejų pusių: vienoje iškilūs, kitoje – tokios pat formos įdubę. (3)
Paviršinės gintaro morfologinės atmainos:
Gintaro varvekliai skirstomi į mikrovarveklius ir makrovarveklius. Mikrovarvekliai (,,gintaras gintare“) – tai makrovarvekliuose užsikonservavusios pirmosios ištekėjusių sakų porcijos, stambių varveklių užuomazgos. Makrovarvekliai susidarydavo sakams tolydžiai tekant iš sužalotos medžio vietos. Pastarieji buvo pagrindinė augalinių ir gyvulinių liekanų talpykla, todėl juose aptinkama daugiau kaip 95% visų inkliuzų. Dauguma varveklių turi aiškias prikibimo žymes, šios rodo juos kabėjus ant nestorų (2–8 cm skersmens) šakų. (4)
Gintaro lašai – atitrūkęs nuo varveklių ir kamienu tekančių srovių sakų perteklius. Jie įvairaus dydžio, nevienodai išsilaikę ir dažnai deformuotos struktūros. Daugiausia (apie 30%) pasitaiko susiplojusių lašų. Labai nedaug yra taisyklingos formos – jie gali būti susidarę sakams tekant iš medienos plyšių arba nukritus į vandenį. (5)
Kamieninis gintaras – gausiausia ir įvairiausia gintaro morfologinė atmaina. Išsilieję kamieno paviršiuje, sakai sudarydavo dideles sankaupas ir jos palengva tekėdavo žemyn. Saulės kaitinami, jie daug kartų išsilydydavo ir vėl sukietėdavo. Nuo kaitros išgaruodavo lakiosios dalys, tačiau iš klampios sakų masės ne visos dujos pajėgdavo išgaruoti. Sakams šliaužiant kamienu, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl paviršinis gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Kamieninio gintaro aptinkami didžiausi gabalai, sveriantys po keletą kilogramų. (6)
