Hamburgo universiteto geologijos paleontologijos instituto profesorius Wolfgangas Weitschatas
Gintaras mokslui svarbus dėl jame išlikusių floros ir faunos liekanų. Gintaro inkliuzai – tai lyg momentinės, 50 milijonų metų senumo nuotraukos, leidžiančios stebėti rūšių elgseną ir ryšius tarp jų. Sakai vabzdžius užliedavo netikėčiausiais momentais: dedančius kiaušinėlius, besiporuojančius, besineriančius iš kokono. Todėl dabar gintare galima pamatyti vorus, mezgančius savo tinklus, gaudančius grobį, ištisus musių, uodų, termitų spiečius, į sakus patekusius tuoktuvių skrydžių metu.
Limpantys, tąsūs sakai buvo tikri spąstai vabzdžiams, voragyviams ir net driežams. Gintarmedžių sakai buvo labai skysti ir garuodami greitai kietėjo. Įkliuvusi muselė ar skruzdė amžiams likdavo užkonservuota.
Skirtingai nuo kitų fosilijų, kurios dažniausiai yra suspaustos virš jų glūdėjusių sedimentų, gintaro inkliuzai matomi iš visų pusių. Anksčiau ne kartą buvo mėginta gražiai užkonservuotą gintare inkliuzą „išimti“. Tačiau koks didelis turėjo būti nusivylimas, kai to nepavykdavo padaryti, ir inkliuzas būdavo sunaikintas. Visa paslaptis, kad gintare išlikusių organizmų vidaus organai dažniausiai suirę, o paviršinės jų struktūros išlikusios iki mažiausių detalių, matyti smulkiausi jų plaukeliai ir žvyneliai. Kartais galima pamanyti, kad matomi gyvi vabzdžiai, o ne 50 milijonų metų amžiaus inkliuzai. Tai leidžia mokslininkams preciziškai aprašyti bei identifikuoti tada egzistavusius gyvuosius organizmus. Morfologiškai lyginant dabartines rūšis su užsikonservavusiomis gintare, galima atsekti gyvųjų organizmų evoliucijos eigą.
Gintaro gabalėliuose rasta apie 3500 gyvūnų rūšių, apie 10–15% iš jų yra iki šių dienų gamtoje gyvenančių ir menkai evoliucionavusių vabzdžių rūšys.
Aptinkama tik smulkių, daugiausia miško vabzdžių, nes stambesnieji iš sakų nelaisvės pajėgdavo ištrūkti, o gyvenę vandenyje ar pievose į sakus pakliūdavo retai. Gintare beveik nerandama vabzdžių, gyvenusių sausose vietose ar skraidžiusių ne pavasarį, kai vyksta augalų medžiagų apykaita ir skiriasi sakai.
Dažniausi gintare randami inkliuzai yra nariuotakojai, kuriems priskiriami vėžiagyviai, šimtakojai, voragyviai ir vabzdžiai. Vabzdžiai ir voragyviai sudaro 99% randamų nariuotakojų. Kiti gyvūnų karalystės tipo atstovai (kirminai, moliuskai, stuburiniai gyvūnai) yra reti. Iki šiol rastos 9 sausumos moliuskų rūšys. Vilniuje esančioje Gintaro muziejuje-galerijoje eksponuojamas unikalus pasaulyje inkliuzas – sraigės kiautelis.
Iš gintare randamų voragyvių yra žinomi skorpionai, pseudoskorpionai, šienpjoviai, erkės ir tinklų mezgėjai. Skorpionai yra itin reti. Iki šiol žinoma tik 11 rūšių. Jų požymiai yra labai panašūs į dabar egzistuojančių skorpionų.
Iki šiol yra žinomos 100 erkių rūšių ir 580 vorų rūšių. Iš gintare aptinkamų „belaisvių” voragyvių dažniausiai pasitaiko miško vorų, gyvenusių ant augalų arba po žieve. Gintare rastos vorų rūšys, daugiausia tropinės ir subtropinės. Vorai gintare randami taip pat dažnai kaip ir skruzdėlės, vabalai, musės ir uodai. Dažniausiai randami suaugę vorai, tačiau pasitaiko ir jaunų. Vorai sudaro 9% randamų inkliuzų. Be pačių vorų, gintaruose dažnai aptinkami ir jų veiklos pėdsakai – plonyčiai voratinkliai ir į juos įsivėlusios medienos dalelės, kartais su pakibusiais sakų lašeliais, iščiulptos ir net sudžiūvusios jų aukos.
Mizgirių inkliuzų kolekcijoje Hamburgo universiteto geologijos paleontologijos muziejuje dirbantis tyrinėtojas Jörgas Wunderlichas aptiko dar iki šiol Baltijos gintare neatrastos rūšies vyriškos lyties vorą. Ši vorų rūšis pavadinta savininko vardu „Sosybius Mizgirisi“.
Baltijos gintare dažniausiai randami vabzdžiai (90%), iš kurių dažniausi yra dvisparniai (musės ir uodai). Jie sudaro 45% visų gintare randamų individų. Šiuo metu žinomos 74 šeimos su maždaug 800 rūšių. Dar 2 gausios rūšys yra plėviasparniai (skruzdėlės ir mažosios širšės), kurių žinoma 450 rūšių, ir vabalai (140 rūšių).
Visiška priešingybė minėtiesiems vabzdžiams (kurių randama labai daug) yra blusos. Iki šiol žinomi 6 egzemplioriai, išaiškintos 4 tuo metu egzistavusių blusų rūšys. Pirmoji blusa gintare buvo rasta 1910 m. Šis atradimas tapo sensacija. Dėmesys blusoms tuo metu buvo skiriamas didesnis nei dabar. Apie tai buvo daug rašoma ir kalbama.
Stuburiniai gyvūnai gintare randami retai. Iš roplių iki šiol yra rasti 6 driežai ir gekonas. 71 mm ilgio driežas yra eksponuojamas Mizgirių gintaro muziejuje-galerijoje Vilniuje. Dažniausiai šie gyvūnai pateko į sakus jau nebegyvi ir yra ne pilnai išlikę. Be to, gintare randama paukščių plunksnų ir gyvūnų kailių plaukų. Plunksnos randamos rečiau nei žinduolių plaukai. Gintaro gabalėlį su paukščio plunksna galima pamatyti Gintaro galerijoje-muziejuje Nidoje.
Dažniausios augalų liekanos gintare yra lapeliai, spygliai, žiedai ir jų dalys, rečiau – šakelės ir vaisiai. Išskyrus smulkias ąžuolo sėklas, augaliniai inkliuzai itin reti. Tik viename iš 1000 gintaro inkliuzų yra randamos augalinės liekanos. Tai, kad augalai ar augalų dalys į sakus pakliūdavo rečiau, turi paaiškinimą: į sakus jie galėjo pakliūti tik pučiant vėjui. Tai galioja augalams, kurie augo toliau nuo sakus išskiriančių medžių.
Greta grybų, kerpių, samanų ir paparčių randama sporinių augalų. Iš gintare rastų sporinių augalų dauguma yra subtropikų klimato kerpsamanės, iš plikasėklių aptinkamos gintarmedžių ir kiparisų dalys. Apie tuo metu egzistavusius lapuočius liudija gintare randamos ąžuolo, buko, kaštono, guobos, gluosnio ir klevo dalys. Greta augo cinamono medžiai, magnolijos, palmės. Šie šiltųjų kraštų augalai liudija apie tuo metu čia vyravusį šiltesnį klimatą.
