Garsusis medicinos kūrėjas Hipokratas (460–377 m. pr. Kr.) savo veikaluose aprašė gydomąsias gintaro ypatybes ir jo vartojimo būdus. Šiomis žiniomis mokslininkai naudojosi iki pat viduramžių.
Senovės Romoje gintaras vartotas kaip vaistas ir apsisaugojimo priemonė nuo įvairių ligų. Žymus to meto gydytojas Kalistratas rašė, kad gintaras saugąs žmogų nuo beprotystės, o sutrintas su medumi gydąs gerklės, ausų ir akių ligas, geriamas su vandeniu – skrandžio ligas.
Plinijus Jaunesnysis yra nurodęs, kad romėnų valstietės gintarinius medalionus nešiojo ne tik kaip papuošalą, bet ir kaip priemonę nuo liaukų tinimo, gerklės ir gomurio skausmų.
Persų mokslininkas Ibn Sinas (Avicena) gintarą vadino vaistu nuo daugelio ligų. Rytų kraštuose gintaro dūmai turėję galią stiprinti žmogaus dvasią, suteikti drąsos. Gydymui buvo naudojamas baltasis gintaras, vertingiausiu laikytas žalsvo atspalvio bei su vabzdžių fosilijomis gintarai. „Gintaro sirupas” – gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra – Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė. Japonų imperatoriai labiausiai vertino raudonąjį gintarą, skatinantį kraujo atsinaujinimą (išsivalymą).
Po Kristaus gimimo bažnyčiose gintaras kartu su kvapiosiomis medžiagomis buvo naudojamas ir smilkalams. Tikėta, kad degančio gintaro kvapas padeda susikaupti, išgrynina aplinką, juo būdavo aprūkomos patalpos, kuriose gulėdavo ligoniai. Tokiu būdu dezinfekuodavo orą, taip sumažėdavo galimybė užsikrėsti įvairiomis ligomis, o ligoniai greičiau pasveikdavo.
Viduramžiais žmonės net geltą gydydavo nešiodami gintaro karolius. Jie tikėjo, kad geltonojo akmens jėga turinti į save sutraukti nesveiką odos geltonumą ir organizmo silpnumą. Gintaro apyrankės mažindavo sąnarių ir raumenų skausmą. Iki XIX a. pab. receptuose ir alchemikų užrašuose dažnai vartoti terminai Oleum succini (gintaro aliejus), Balsamum succini (gintaro balzamas), Extractum succini (gintaro ekstraktas). Viduramžių vaistinėse gintaro ekstraktas (Extractum succini) būdavo skiriamas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro aliejus (Oleum succini) – trinti skaudamas kūno vietas.
Vadovaudamasis Aurifaberio užrašais (XVI a.), Prūsijos kunigaikštis Albrechtas siuntė gintaro gabalą sergančiam Liuteriui kaip vaistą nuo akmenligės.
Mūsų ainiai gintaro miltelius maišydavo su įvairiais ekstraktais ir tepalais, kuriais tepė odą, naudojo klizmoms ruošti, gėrė kaip vaistus, dėjo kaip kompresus. Gintarą naudodavo egzemoms, alergijos sukeltiems uždegimams, be to, skydliaukės, akių ligoms gydyti. Juo buvo stiprinamas imunitetas, mažinama infekcijų rizika.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gintaras vis dar naudotas įvairioms ligoms gydyti. Pavyzdžiui, gintaro gabalėlių antpilas su degtine buvo geriamas vyrų potencijai palaikyti. Lietuvoje ir carinėje Rusijoje auklės turėjusios nešioti gintaro karolius, nes manyta, kad šie apsaugos jas ir vaikus nuo ligų. Kūdikiams, ypač Vokietijoje, dar ir prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo rišami gintaro karolėliai, kad neskausmingai dygtų ir išaugtų tvirtesni dantys.
Dabar, kai medicinoje grįžtama prie ekologiškai švarių organinių medžiagų, kurias dovanoja pati gamta, didėja ir gintaro bei jo sudėtinių dalių populiarumas vaistų, mitybos priedų, kosmetikos preparatų gamyboje. Specializuotose įmonėse gaminami veido ir kūno šveitikliai, įvairiausi kremai, gintariniai rutuliai, smilkalai, gintaro prisodrinta arbata. Kai kuriuose grožio salonuose siūlomi veido, kaklo ir iškirptės masažai gintaro lazdelėmis, suaktyvinantys kraujo apytaką ir audinių atsinaujinimą, gerinantys odos elastingumą, gražinantys spalvą, lyginantys smulkiąsias ir švelninantys giliąsias raukšles. Kosmetikoje naudojami gintaro milteliai arba gintaro dulkės sudaro sluoksnį, saugantį odą nuo UV spindulių, o gintaro aliejus, sugebantis prasiskverbti pro epidermį, turi antiseptinių savybių, gydo žaizdas, stiprina imunitetą. Bandymais įrodyta, kad gintaras sulaiko auglių augimą.
Gydomosios gintaro galios ir terapinis poveikis grindžiamas magnetinėmis gintaro savybėmis – gintaras sugeba „pasikrauti“ ir „praleisti“ energiją. Jis veikia kaip magnetas, todėl stiprina arba mažina organizmo vidinio magnetinio lauko spinduliavimą. Gintaro biostimuliacija organizme skatina hormonų gamybą, o šie veikia kraujo tiekimą nesveikiems organams, tuo palengvindami jų gijimą. Šiomis savybėmis būtų galima paaiškinti ir tai, jog reguliarios gintaro aplikacijos mažina, o lengvesniais atvejais net visai numalšina chroniškus nugaros ir galvos, menstruacijų, raumenų, dantų, pilvo skausmus. Ištirta, kad aplikacija – efektyviausias gintaro terapijos būdas. Ant kūno yra apie 360 biologiškai aktyvių taškų, atsakingų už konkrečias vidaus organų sistemas. Ant aktyviųjų taškų uždėti gintaro gabaliukai spinduliuoja energiją ir dirgina atitinkamus akupunktūrinius taškus. Kartais gydant gintaru, galima perpus sumažinti įprastai vartojamų vaistų kiekį. Manoma, kad gintaras palengvina gimdymą, apsaugo motiną ir vaiką nuo ligų ir kitokių bėdų. Daugelyje šalių nėščiosios ir krūtimi maitinančios motinos nešioja gintarinius karolius, o į vaiko rūbelius įsiuva gintaro gabalėlį ar karoliuką. Iš gintaro gaminami ir masažiniai rutuliukai, skirti kūdikių pirmųjų dantukų dygimo skausmui palengvinti.
Gintaro miltelių paslaptį atskleidė rusų mokslininkai, laboratorinių tyrimų metu radę gintaro rūgštį. Gintaro rūgštis stiprina organizmą ir mažina kenksmingų aplinkos veiksnių įtaką. Būdama biostimuliatorius, laki gintaro rūgštis teigiamai veikia kvėpavimo organus, stimuliuoja nervų sistemą, skatina atstatomuosius procesus, gerai veikia širdį ir inkstus, stiprina žarnyno ir inkstų veiklą, pasižymi priešstresiniu, priešuždegiminiu ir antitoksiniu poveikiu. Gintaro rūgštis pritaikoma gydant įvairios kilmės anemijas, ūmius radikulitus, chroniškas širdies ir kraujagyslių ligas. Šiandien gintaras taikomas gydant šlapimo pūslės uždegimus, skrandžio ligas, bronchitą.
Vokiečių psichoterapeutai mano, kad gintaras gali teigiamai veikti ir žmogaus psichiką. Ilgaamžis gintaras ramina, saugo, skatina savisaugos instinktą, nuima stresą, slopinti baimę ir depresiją, suteikia naujų jėgų, tikėjimo ir vilties.
GINTARO GYDOMĄJĄ JĖGĄ GALITE IŠBANDYTI IR PATYS:
-
Jeigu skauda galvą, vietoj tabletės mažu gintaro gabaliuku lengvai pamasažuokite smilkinius. Tai palengvina savijautą ir sergant gripu.
-
Didelius spuogus, skausmingas votis galima gydyti tose vietose ant odos dedant gintaro.
-
Gintaro pasidėjus po čiužiniu, atsikratysite kamuojančios nemigos, streso.
-
Jeigu pavargo akys, įdėmiai žiūrėkite į gintarą, nenukreipdami nuo jo žvilgsnio. Tuo pačiu tai bus ir gera meditacija, palengvinanti mąstymą.
-
Jei jaučiate nuolatinį nuovargį, palaikykite delne gintaro gabalėlį. Tai palengvina savijautą turint širdies negalių, o išsekus padeda atstatyti jėgas.
-
Susirgę gerklės uždegimu, pridėkite prie skaudančių vietų gintaro, apvyniokite kaklą skarele ir taip pabūkite.
-
Jeigu abejojate savo jėgomis, nešiokite gintaro papuošalus. Gintaro spalva išsklaido abejones, įtarimus, skatina protinę ir dvasinę veiklą.
-
Gintaro karolių skleidžiami impulsai masažuoja, taigi veikia kaip akupresūra.
-
Jei kraujuoja dantenos, gintaro miltelių reikėtų užberti ant dantų pastos.
-
Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei gydyti reikėtų ant gintaro miltelių užpilti pusę litro degtinės, palaikyti 10 parų, kad pritrauktų, ir perkošti. Tokią trauktinę po valgomą šaukštą gerti nevalgius vieną kartą per dieną.
-
Plaukai sustiprės ir greičiau pradės augti, jeigu galvos odą įtrinsite gintaro milteliais. Vėliau išskalaukite.
-
Gintaro miltelius galite naudoti ir pėdų įtrūkimams, odos niežuliams po vabzdžių įkandimų, praguloms, pūlinėms ar trofinėms žaizdoms gydyti.
Tačiau svarbu suprasti, kad gintaras nėra panacėja nuo visų ligų. Jis gali palengvinti ligų simptomus, tačiau nepanaikina priežasties. Gydymui labiau tinka nešlifuotas ir neapdorotas gintaras, nes pasikeitus struktūrai mažėja jo energinės galios. Nuo sąlyčio su kūno išskiriamais riebalais, kremais, prakaitu ir dulkėmis gintaras apsineša, o tie nešvarumai slopina jo energiją ir pralaidumą. Norint nuvalyti gintarą ir „pakrauti“ nauja energija, jį reikėtų palaikyti šiltame švariame vandenyje, po to nušveisti minkštu šepetėliu, nuskalauti po tekančiu vandeniu, nusausinti rankšluosčiu ir nupoliruoti vilnonio arba šilkinio audinio skiaute. Kad gintaras neprarastų savo galių, negalima jo laikyti šalia kompiuterio, mobiliojo telefono, mikrobangų krosnelės, televizoriaus, nes šie prietaisai spinduliuoja elektromagnetines bangas.
