„Asirijos valdovas Ashur-Nasir-Apalas siuntė savo žmones į gintaro žemę, ten, kur jūros gintarą išplauna kaip varį…“
883 m. pr. Kr. asirų užrašas ant obelisko
Prekyba gintaru Baltijos kraštuose prasidėjo dar neolito laikais. Iš pagrindinių jo gavybos centrų Jutlandijoje bei Rytinėse Baltijos šalyse, taip pat ir Lietuvoje gintaras plito į Vidurio ir Rytų Europą, pasiekė net Egiptą. Vokiečių archeologas Heinrichas Schliemannas, 1871–1890 m. kasinėjęs Troją, tarp kitų radinių aptiko ir gintaro karolius. Mokslininkai nustatė, kad tai prieš 3000 metų iš Baltijos pakrančių atgabento gintaro dirbinys. Baltiško gintaro šis archeologas rado atkasęs Mikėnų kupolinius kapus, supiltus apie 1600–800 m. pr. Kr. Vien dviejuose tų kapų rasta 400 gintaro karoliukų. Baltijos gintaro karoliai rasti ir Teto piramidėje, faraonų kapuose (3400–2400 m. pr. Kr.). Tai įrodo, kad gintarą brangino ne tik graikai ir romėnai. Filologus stebina tai, kad egiptiečių kalba gintaro pavadinimas „sakal“ skamba panašiai kaip lietuvių kalbos žodis „sakas“. Populiarios monografijos apie gintarą autorius anglas G. Viljamsonas nurodo, kad į šiaurę nuo Karaliaučiaus (dabar Kaliningradas) yra buvusi vietovė Sakų uostas (latviškai Sakaosta).
Intensyvi gintaro prekyba I–III a. vyko su Romos imperija ir jos kolonijomis vadinamuoju Gintaro keliu. Taip vadinamas sausumos prekybinis kelias, kuriuo senajame geležies amžiuje Romos imperija jungėsi su baltų kraštais. Yra žinomos dvi Gintaro kelio atšakos: Klodzko ir Moravos. Vėliau barbarams pradėjus puldinėti Romą sausumos keliai tapo nesaugūs ir prekyba jais sutriko. Pastovesni buvo keliai Baltijos jūra.
Graikai ir romėnai labai vertino gintarą, vadino jį „Šiaurės auksu”. Romos imperijos laikotarpiu imperatoriaus Nerono susižavėjimas mylimiausios žmonos plaukais, kurie buvo nudažyti gintaro spalva, sukėlė gintaro madą. Visos Romos ponios dažydavo plaukus gintaro spalva ir reikalaudavo tikro gintaro. Tuo metu gintaras buvo laikomas prabangos preke: buvo madingi gintaro papuošalai, geriama iš gintarinių indų, jis dažnai buvo naudojamas smilkalams, nes deginamas skleidžia sakų kvapą. Šio imperatoriaus valdymo laikais nedidelė gintaro statulėlė vertinta daugiau nei jaunas sveikas vergas. Ypač vertintas skaidrus rausvas ir aukso spalvos gintaras, iš kurio buvo gaminami papuošalai bei smulkūs buitiniai daiktai. Neskaidrus gintaras naudotas tik smilkalams.
Apie tai, kad skaidrusis raudonos ir ypač aukso spalvos gintaras romėnų buvo labai branginamas, rašė ir Plinijus Vyresnysis, atkreipęs dėmesį į tai, kad tokios rūšies gintarą (sukcinitą) buvo galima rasti tik Baltijos pakrantėse. Tad kaip tik minėtą Gintaro kelią ir turėjo galvoje Plinijus Vyresnysis, „Historia naturalis“ (lib. XXXVII, cap. 45–46) aprašydamas romėnų riterio I amžiaus viduryje atliktą kelionę gintaro parsivežti: „Kelias iš Panonijos Karnuntumo (keltų miesto prie Dunojaus, netoli dabartinės Bratislavos) ligi Germanijos pajūrio sudarė beveik 600000 žingsnių (maždaug 888 km). Dar tebegyvena romėnų riteris, kuris Julijono, Nerono ruošiamų žaidynių pirmininko, pasiųstas vyko iš Panonijos Karnuntumo į Germanijos pajūrį gintaro. Jis perkeliavo pakrantes tais prekybiniais tikslais ir iš ten parsivežė tiek daug gintaro, kad juo buvo susegioti tinklai, kurie buvo ištiesti plėšriesiems žvėrims atskirti nuo žiūrovų galerijos. Net ginklai bei mirusiųjų pašarvojimai buvo gintaru papuošti, ir visa dienos apranga… buvo iš gintaro… Sunkiausias gabalas svėrė 13 svarų (4,2 kg)…“
Aptikti Baltijos gintaro žaliavos lobiai liudija, kad iš Baltijos pakrančių į Romą ir jos kolonijas buvo gabenama daug gintaro. Į Romos imperiją gabenamas gintaras buvo saugomas tarpiniuose punktuose. Lenkijoje, netoli Vroclavo, prie buvusio senojo prekybos kelio prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo rasti trys dideli sandėliai su 2750 kg gintaro žaliavos. 1867 m. Sambijos pusiasalyje buvo rasta 50 litrų talpos statinė, pripilta gintaro. 1900 m. prie Gdansko iškastas molinis puodas su 9 kg gintaro. 1924 m. Rytų Prūsijoje, prie Leižūnų, netoli Kuršių marių aptikta trys centneriai gintaro žaliavos. Iš šių ir kitų eksportui skirtų radinių galima spręsti, kad Baltijos gintaras buvo labai mėgstamas. Gintaro prekybos dėka baltų gentys anksti pateko į rašto paminklus.
Apie III a. pabaigą suklesti prekybos keliai į rytus – Dnepro, Dnestro, Pruto upėmis, užmezgami ryšiai su slavų gyvenvietėmis ir Juodosios jūros pakrančių romėnų kolonijomis, o vėliau ir su Bizantijos imperija, arabų šalimis. Tarybinis mokslininkas V. Janinas teigia, kad VIII a. pabaigoje, išsiplėtus prekybai tarp Europos ir Arabijos, daug sidabrinių arabų pinigų – dirhemų – įplaukdavo į Europą už labai vertinamą Baltijos gintarą.
Gintaro prekyba ir jos keliai byloja mums ne tik apie plačius Lietuvos ryšius su tolimais kraštais. Plati prekyba su to meto civilizacijos ir kultūros centrais daug prisidėjo prie Europos kultūros puoselėjimo.
Tačiau nuo XII a. Baltijos pajūrį pradėję puldinėti kryžiuočiai ilgainiui monopolizavo gintaro gavybą, beveik visą apdorojimą ir pardavimą. 1264 m. pagal sutartį su Sembos vyskupu kryžiuočių ordinui atiteko visos gintaringos žemės, o ordinas už tai vyskupui skyrė trečdalį surinkto gintaro. Vietos gyventojai, daugelį amžių rinkę gintarą ir juo prekiavę, nebeteko šios teisės. Remiantis ordino nustatyta regalija, visas surinktas gintaras turėjo būti pristatomas atitinkamiems tarnautojams, o nuslėpus nors mažiausią gintarą būdavo griežtai baudžiama. Dar XIX a. pradžioje Karaliaučiuje laikytas samdomas budelis, kuris vykdė mirties bausmę už savavališką gintaro rinkimą.
Šiuo metu Nidoje veikiančiame Mizgirių gintaro galerijoje-muziejuje lankytojams yra sudaryta galimybė aplankyti lauko ekspoziciją (sukurta 2001–2002 m.) ir taip nukeliauti dalį Gintaro kelio, kuris prasideda nuo Baltijos jūros ir driekiasi per visą Europą iki pat etruskų žemių Italijoje. Remiantis rastu žetonu, liudijančiu, kad čia anksčiau buvusios karališkosios dirbtuvėlės, kuriose spėjama galėjo dirbti 21 darbininkas, ir atsižvelgiant į faktus, kad būtent šiame regione buvo randami didžiausi į etruskų žemes gabenami gintaro gabalai, šia ekspozicija ir prie Kuršių marių įkastu obelisku buvo pažymėta, kad Gintaro kelias prasideda Nidoje.
Lankytojus pasitinka 2 metrų aukščio muziejaus sargai, iš medžio išskaptuoti Juodkrantės lobio amuletai. Apie Juodkrantės lobį bei jo amuletų reikšmes daugiau sužinoma muziejuje, kur galima pamatyti visus 434 orginalaus dydžio amuletus. Toliau keliaudami gintaro keliu lankytojai gali apžiūrėti senąsias gintaro apdorojimo dirbtuvėles, kur pristatomi ne tik šiuolaikiniai gintaro apdorojimo būdai, tačiau ir senieji įrankiai, naudoti dar tais laikais, kai šiame regione gyvenę žmonės gintarą per pirklius pristatydavo netgi Romos imperatoriui. Norintys gali patys pabandyti tapti gintaro „meistrais“ ir pasigaminti sau laimę nešantį amuletą. Keliaujantys šiuo gintaro keliu toliau gali apžiūrėti inkliuzų kolekciją, Juodkrantės lobio amuletus, o atidarę pušies kamieną, suvokti, kaip jos viduje prieš 50 mln. metų formavosi gintaras. Galima pamatyti, kaip medžio viduje kaupėsi sakai, kaip jie varvėjo iš pažeistų medžio vietų arba tiesiog slinko medžio žieve. Čia taip pat eksponuojama valtis, kuria anksčiau buvo žvejojamas gintaras, senoviniai įrankiai. Galima aplankyti Menininkų namus, kur dirba menininkai ir veikia jų organizuojamos parodos. O ant marių kranto įrengta Jūratės gintarinė pilis ir bangų į krantą išmetami gintarėliai, papasakos nelaimingą žvejo Kastyčio ir deivės Jūratės meilės istoriją – legendą apie gintaro atsiradimą.
