Žilvinas Bautrėnas: „Dirbu su gintaru kaip ir su kitomis medžiagomis – nesilankstau prieš jį ir nesimaivau. Kartais man jį pavyksta pajungti savo valiai, o kartais jis pats padiktuoja, ką aš turiu daryti. Gintaras turi dar daug neišnaudotų savybių, todėl stengiuosi į jį pažvelgti visai iš nematytos pusės.”
Žilvinas Bautrėnas – viduriniosios kartos lietuvių juvelyras, 1999 m. išvykęs gyventi į JAV. Dailininko meninės idėjos paremtos postmodernizmui būdingu žaidimu kultūrinėmis asociacijomis bei prasmėmis. Jo pasaulėvaizdyje gyvena būtybės ir daiktai, savo pavidalus ir vardus įgiję senosiose kultūrose. Tokie yra kūrinio „Tie, kurie netilpo į Nojaus laivą“ kelių centimetrų dydžio gintariniai personažai: svastikos (saulės) ir žalčio ženklai, taisyklingai išpjauti iš gintaro plokštelės natūralios formos gabalėliai, kuriems vienu kitu rankos prisilietimu suteiktas panašumas į vėžlį, pasakišką bokštą ar fantastinį gyvūną, taip pat nieko konkretaus neprimenantys gintariukai, kuriems dailininkas pritvirtina atramėles, t.y. apiformina ir taip tarsi įtraukia juos į įvardytų daiktų ir būtybių gretas. Nūdienos juvelyrikoje meninis sumanymas neretai grindžiamas demonstruojant priešingas nei įprastinės daikto savybės. Tarsi paneigdami papuošalo brangumą bei ilgaamžiškumą į juvelyriką atėjo mašinų detales primenantys ar kitaip savo „nepuošnią“ prigimtį rodantys dirbiniai. Ž. Bautrėnas kaklo papuošalą veria iš segmentų, kurie asocijuojasi lyg su varžtais, lyg su viduramžių šarvais. Jų išvaizda atšiauri, bet puikus unikalios formos gintaras žiūrovo estetinį išgyvenimą grąžina į grožio puošybos sferą. Tiesa, į rūstaus, sentimentalumo nepripažįstančio grožio, kurį liudija papuošalo visuma. Dyglių motyvas papuošalams bei drabužiams nėra naujas. Senovės karių aprangoje dygliai atlikdavo tiesioginę paskirtį, šiuolaikinio jaunimo subkultūroje dygliuotos apyrankės bei striukės kuria agresyvumo įvaizdį. Ž. Bautrėno auskarų su dygliukais „aštrumas“ visai neagresyvus, greičiau žaismingas: dygliukai dera prie įdomios mėlynojo gintaro tekstūros ir atrodo dekoratyviai. Dvejopą reikšmę šis motyvas turi kryžiuje: jį galima interpretuoti ir kaip kančios simbolį, ir kaip vien dekoratyvinį kompozicijos elementą, kuris lygią plokštumą susieja su gintaro reljefu. Ž. Bautrėno kūryboje pasireiškė ir kitas šiuolaikinio meno principas: estetiniu objektu gali tapti bet kas, ką pasirenkame. Prie papuošalo lankelio dailininkas pritvirtino įvairiausius gintarus, kurie atrodo nesusiję nei kompozicijos, nei stilistikos požiūriu: matome ir plokščią, ir reljefinį, ir didelį neapdorotą, ir mažutį skaidrų gabalėlį. Kiekvienas savaip patrauklus ir nusipelno teisę kabėti ant kaklo. Nelengva pastebėti, kad „atsitiktinis“ jų sambūvis iš tiesų surežisuotas. Taip ir turi būti, nes dailininkas siūlo ne tvarkos, bet atsitiktinumo žavesį. Kiek kitaip, bet irgi apie atsitiktinumą kalba „XX amžiaus inkliuzai“. Fotografijos skiautė, laikrodžio mechanizmo ratukas, džinsų saga „pakliuvo“ į gintarą ir tapo inkliuzais. Gintaras gali išsaugoti juos ateičiai, kaip mums išsaugojo prieš milijonus metų gyvenusį vabalėlį. Šie atsitiktiniai mūsų pasaulio fragmentai liudys apie mus…
