Jonas Balčiūnas ir Vaidilutė Vidugirytė – ryškiai juvelyrikoje debiutavę dailininkai, 2002 m. išvykę gyventi į JAV. Abu turi juvelyro talentui svarbų medžiagų pojūtį, gebėjimą susieti jas netikėtais asociatyviais ryšiais. Taigi reljefiškas šilkas tampa optiškai tvirtesnis už metalą, o minkštai modeliuotu ornamentu padengtas ir rūgštimi nubalintas sidabras nežvilga ir nebepanašus į metalą, šlifuoti gintaro gabalėliai ne atspindi, bet sugeria šviesą ir tartum prisipildo sunkumo. Nė viena iš medžiagų nesiveržia dominuoti. Ir dailininkų kūrybos pasaulėvaizdyje nėra modernistinės saviraiškos: atrodo, jog ne „aš“, bet „pasaulis“ skleidžiasi kūrinyje tradicijos įtvirtintu būdu. Postmodernistui nesvarbu, iš kokių praeities kultūros arealų kilusi tradicija. Svarbu, kad ji neštų savyje naivios meilės pasauliui dvasią, kuri J. Balčiūno ir V. Vidugirytės papuošaluose įsikūnija tarsi neįgudusia ranka išmodeliuotomis formomis, ornamentu bei ornamento paskirtį atliekančiu šriftu. Įrašai ant žiedų, segių bei žodiniai komentarai greta kūrinių dažniausiai yra eilutės iš Yosano Akiko poezijos. Mažas, į gintarą inkrustuotas sidabrines raides, parašytas nepaliekant tarpų tarp žodžių reikia lytėti žvilgsniu pirma kiekviena pasigrožint, paskui surandant prasmę. Tą patį galima pasakyti apie J. Balčiūno ir V. Vidugirytės kūrybą apskritai: ji byloja apie neskubiai ir su meile kontempliuojamą pasaulį ir padeda mums prie jo priartėti.
