Jolanta Tabutytė-Misienė: „Kūrybai dažniausiai naudoju „nereikalingas“ medžiagas. Tai – įvairios skiautės, atraižos, kurias dažnai padovanoja draugai ar artimieji. Šie „pamiršti“ audiniai jau daug metų išgulėję spintose ar rūsiuose įgyja naują gyvenimą ant mano darbo stalo. Dažnai pasitaiko, kad patys „likučiai“ ir padiktuoja būsimo darbo procesą ir idėją.
Daug dėmesio skiriu spalvai ir faktūrai. Natūralūs audiniai lengvai pasiduoda formavimui. Jungiu juos rankų darbo veltiniu, ir tarsi sluoksniuoju kūrinį vieną po kitos įvesdama spalvas. Naudoju „kaimietišką“ koloritą. Visuose darbuose galima rasti senovinių lietuviškų spalvinių santykių ir lengvai pastebimą panašumą su juostų, skarų, liaudiškų kostiumų koloritais.
Mano darbams būdinga laisva kompozicija, drąsi koloristika ir „anti-estetiška estetika“, jei taip galima pavadinti nutysusius, laisvų formų, susiglamžiusius ir „apdriskusius“ kūrinius.“
