Sigitas Virpilaitis solo paroda 1999 m. šioje galerijoje pagarsėjo kaip postmodernizmo įtvirtintojas lietuvių juvelyrikoje. Gintaro juvelyrikoje nelengva prigyti postmodernizmo principams, tiksliau, nelengva įveikti tradicinę gintaro traktuotę. Jau vien todėl, kad gintaras yra labai individualizuota medžiaga: kiekvienas gabalas vis kitoks, kiekviename sava gelmė ir optinių savybių bei milijonų metų istorijos prasmė. Nepaisyti gintarą gaubiančios individualumo ir taurumo auros iki šiol atrodė nepriimtinas dalykas. Tačiau postmodernizmas niveliuoja priešstatą tarp subtilaus ir vulgaraus skonio, tarp brangių, taurių, unikalių ir pigių, serijinių daiktų, apskritai tarp to, kas aukšta ir kas žema kultūroje. S. Virpilaičio papuošaluose gintaras tampa panašus į karamelės masę, iš kurios linksmas konditeris daro įvairių formų saldainius: „kriauklę“, „žinduką“, ovalą, kvadratą. Juos išdėsto pakaitomis su saldžiai atrodančiais (gal šokoladas?) kokoso kevalo gabalėliais, kai kur įterpia užaštrintais galais pagaliukus iš kriaušės medžio. Dailininkas naudoja šilką, plunksnas, medį, mažus skaidrius gintaro karolėlius, papuošalo segmentus suveria ant vos įžiūrimo sintetinio siūlo ar sutvirtina ryškiaspalvėmis poliesterio virvelėmis ir taip gauna efemeriškus žaisliukus. Bet žaidimas turi taisykles, visos formos ir spalvos yra kaip tik ten, kur joms numatyta vieta. Atimti iš papuošalo solidumą, paversti jis lengvabūdžiu, kad šis nenustotų buvęs juvelyrikos kūriniu, – uždavinys, kurį S. Virpilaitis sėkmingai vykdo. Pasak parodą recenzavusios dailėtyrininkės J. Ludavičienės, „menininkas siūlo tobulai postmodernistinę savo gintaro versiją“.
2005 m. surengta solo paroda „Gintaras ir auksas“. Papuošalų iš gintaro ir aukso sumanymas kilo Virginijai ir Kazimierui Mizgiriams, nuodugniai susipažinusiems su Europos muziejuose esančiomis gintaro kolekcijomis. Gintaro galerijos projekto „Gintaras ir auksas“ užsakymas, apsvarsčius galimas autorių kandidatūras, atiteko S. Virpilaičiui. Per pusantrų metų sukurtai kolekcijai sunaudota tiek aukso ir gintaro, pusiau brangių ir brangiųjų akmenų, kiek reikėjo meniniams sumanymams įgyvendinti, t.y. vadovautasi vien meniniais, o ne komerciniais sumetimais. Kurdamas kolekciją iš gintaro ir aukso, dailininkas traktuoja papuošalą kaip brangenybę. Kita vertus, demonstruodamas individualų braižą, papuošalams iš tauriųjų medžiagų jis suteikia tokią dvasią, kuri neturi nieko bendra su prabangos solidumu. Autoklave nuskaidrintas gintaras „atsisako“ savo medžiagiškosios tapatybės ir virsta balzganu perregimu medūzos kūnu ar pilkai perlamutrinio atspalvio egzotiško augalo lapais. Būdamas labai lengvas, tinka dideliems, bet vizualiai besvoriams auskarams. Dailininkas leidžia sau nepaisyti įsitvirtinusio supratimo apie gintaro gabalo medžiagiškųjų savybių vertingumą ir išskobia jį iš vidaus, paversdamas tuščiaviduriu varpeliu, kiauraraščiu išraižo plonas sieneles. Auksas S. Virpilaičio papuošaluose nedemonstruoja tauraus metalo spindesio, o atskleidžia savo plastiškumą, gebėjimą įgauti kompozicijos sumanymą atliepiantį reljefą, tekstūrą, šiltą matinį paviršių. Vadovaudamasis meniniu sumanymu, dailininkas dažnai pakeičia įprastą gintaro išvaizdą, bet yra sukūręs ir papuošalų, kuriuose atskleidžiamas gamtiškasis tamsaus arba skaidraus gintaro grožis. Rafinuotas, bet be išmoktų elegancijos pamokų skonis ir žaisminga, bet drausminga vaizduotė – tai talento ir profesinės meistrystės dėka pasiektos aukštumos, kuriose pasiseka viskas, ko besiimtų pirmaujančio lietuvių juvelyro vardą pelnęs S. Virpilaitis.
