Gintaras minimas dar X a.pr.m.e. rašytame asiriečių dantiraštyje. Jame sakoma, kad jūroje, kur mainosi Šiaurės vėjai (Persų įlankoje), jo (valdovo) pirkliai perlus gaudo, o jūroje, kur Šiaurinė žvaigždė šviečia (Baltijos), jie gaudo geltonąjį gintarą. Ezikielis, apie 600 m.pr.m.e. aprašydamas Tiro karaliaus drabužių puošmenas, mini gintarinius papuošalus. Labai dažnai gintaras minimas graikų literatūros paminkluose. Savo kūriniuose jį minėjo Homeras, Talesas iš Mileto, Hesiodas, Sofoklis, Aristofanas, Ksenofontas, Platonas, Aristotelis ir kiti graikų išminčiai. Romėnų filosofas ir oratorius Dionas Chrisostomas (Auksaburnis) rašė, kad Šiaurėje teka upė, kurios pakrantėje yra tiek daug gintaro, kiek Romoje akmenėlių. Kai kurie dabartiniai istorikai teigia, kad Chrizostomas turėjęs galvoje Vyslą arba Nemuną. Lietuvių protėvių genčių vardą pirmasis paminėjo rašytojas Kornelijus Tacitas (apie 54-57– apie 120 m.). Savo veikale „Germanija“ jis taip apibūdino aisčius ir gintarą: „Dešiniajame savo krante Svebų (Baltijos) jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė britaniškajai. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kardus naudoja retai, dažniau vėzdus. Javus bei kitus reikalingus augalus augina uoliau negu tingūs germanai. Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“.

Iki XIII a. dažniausiai buvo renkamas ant kranto išplautas gintaras, vėliau pajūrio gyventojai išmoko ilgakočiais graibštais žvejoti jį jūroje. Dažniausiai būdavo dirbama naktį, ant aukšto kalno ar medyje uždegus dervos statinę pakrantei apšviesti. Dar vėliau gintarą gaudyta tinklais, seklesnėse vietose – specialiais kabliais. Kuršių marių žvejai gintarą graibė iš marių dugno kesele – iš dviejų valčių dugnu traukiamu tinklu su kabliais, kurie ardydavo dugną ir išjudindavo gintaro gabalus. Nuo dugno pakeltas gintaras patekdavo į traukiamą tinklą. Toks gintaro gavybos būdas naudotas tik Kuršių nerijoje.

Tačiau gintarą rinkti ir gaudyti buvo galima ne visada. XIII a. gintaro gavyba buvo monopolizuota kryžiuočių. Vietos gyventojai, daugelį amžių iki tol rinkę gintarą ir juo prekiavę, nebeteko šios teisės – visas surinktas gintaras turėjo būti atiduodamas valdžiai. Buvo net uždrausta vaikščioti pajūriu. Vėliau Prūsijoje iki pat XIX a. pradžios gyvavo specialiai įkurtas Gintaro teismas, žiauriai baudęs už gintaro pasisavinimą: gintaro vagis buvo rakinamas prie gėdos stulpo, išplakamas, ištremiamas visam laikui iš šalies, pakariamas, net laužomas ratu. Kuršo baronai taip pat išnaudojo pajūrio valstiečius ir žvejus, versdami juos rinkti gintarą ir atiduoti valdžiai. Kranto eigulys varė valstiečius ir žvejus į pajūrį rinkti gintaro ir sekė, kad pajūryje nevaikščiotų joks pašalinis žmogus. Sugautas pakrantėje pašalietis, nesvarbu ar jis pavogė gintaro, ar ne, turėjo būti baudžiamas. Pajūrio valstiečiai ir jų suaugę sūnūs buvo verčiami prisiekti, kad rinks gintarą ir visą atiduos valdžiai. Tėvas turėjo rūpintis, kad „žmona, vaikai arba mano žmonės, arba kas nors kitas nei paslapčiomis, nei atvirai nenusineštų netgi mažiausio gintaro gabalėlio“. O sulaukę 18 metų sūnūs pasižadėdavo, kad „jei pamatysiu ar pastebėsiu, jog mano tėvas, motina, broliai, seserys, šeimininkai, darbininkai arba kiti žmonės piktnaudžiauja arba ruošiasi kaip nors piktnaudžiauti gintaru, prižadu jiems to daryti neleisti ir jiems nenuolaidžiauti“. Didžiausias paskatinimas pajūrio valstiečiui buvo atleidimas nuo karinės prievolės, o didžiausia bausmė –  įrašymas į rekrūtus.

XVII a. pradžioje išradus naro aprangą ir ypač XIX a. gintaras buvo renkamas tiesiog iš jūros dugno.

Lietuvoje kasti gintarą pradėta po 1854 m., kai gilinant farvaterį Kuršių mariose ties Juodkrante buvo aptiktos didelės jo sankaupos. Du žydų tautybės pamario verslininkai  Stantienas ir Beckeris įsteigė gintaro gavybos įmonę. Ši greitai praturtėjo, ir nuo 1883 m. gintarą imta kasti mechanizuotai garinėmis žemsiurbėmis. Būtent čia ir surinkta garsioji Klebso kolekcija, patraukusi pasaulio archeologų dėmesį. Apie šią vietą ir patį gintarą pradėta kalbėti, rašyti. Užvirė pramoninis gyvenimas. Per metus buvo iškasama 30–85 tonos gintaro. Po kiek laiko verslininkai nusipirko dar vieną gintaro kasyklą Palvininkuose (dab. Jantarnyj, Karaliaučiaus sr.) ir pasistatė gintaro apdorojimo įmonę. Nenuostabu, kad šie du pirkliai tapo vienais turtingiausių Rytų Prūsijos pramonininkų.

Gintaras ir dabar kasamas Sambijos pusiasalyje atvirame karjere šiuolaikine kalnakasybos technika. Daugiau nei 90% gintaro žaliavos pasaulio rinkai parūpina šios kasyklos. Kasmet jose iškasama po keletą šimtų tonų gintaro. Spėjama, kad šiame telkinyje glūdi 640 tūkst. tonų gintaro, nors iškasamo gintaro kiekiai vis mažėja: XX a. pabaigoje čia buvo iškasama 500–800 tonų per metus, šiuo metu tik apie 150 tonų.

Turtingiesiems pirkliams XIX a. pabaigoje apleidus Kuršių marių telkinį, ne kartą mėginta atnaujinti gintaro gavybą. Bet primityvūs metodai sėkmės neatnešė. Grafas Tiškevičius bandė kasti gintarą prie Palangos esančiose pelkėse, ir nors gintaro žaliavos čia iškasta vos keletas šimtų kilogramų, užtat surinkta daug archeologinių radinių (Palangos lobis).

Vėliau, gilinant Klaipėdos uosto farvaterį, buvo paliestas gintaringasis sluoksnis. Manoma, kad jis užima 3000 ha plotą, kuriame yra apie 112 tonų gintaro. O iš marių atnešto dumblo supiltuose laukuose vietos gyventojai, kasdami bulves, iki šiol randa gintaro.

Nors naudoti labai įvairūs gintaro gavybos būdai, o nuo praėjusio amžiaus net labai perspektyvūs ir našūs, vis dėlto nuolatinis ir pats populiariausias yra gintaro rinkimas pajūryje.

Ir šiandien gintaro gaudytojai Baltijos jūros pakrantėje ties Karkle ar Melnrage renka gintarą. Bet laimė nusišypso ne visada. Gintaras išmetamas tik kartu su nušlifuotais jūros pagaliukais (kuo stambesni pagaliukai, tuo didesnė tikimybė pasidžiaugti didesniu gintaru), kriauklėmis, skirtingais jūros augalų bei gyvūnų likučiais. Gausiausias metimas – jūrai rimstant po didžiųjų audrų, per kurias srovės išjudina gelmėse glūdinčius telkinius. Tai, kad greitai gali būti metamas gintaras išduoda netoli kranto vandenyje pasirodžiusi tamsi dėmė iš žolių ir pagaliukų, virš kurios skraido kirai. Kai pučia palankus pietvakarių vėjas ir bangos meta daug jūros šiukšlių, geriau gaudyti bedant graibštą į bangas, viliantis, kad kartu su jūros šiukšlėmis įklius ir gintarai. Po to visas pagautas turtas iškratomas ant kranto ir surenkamas laimikis. Gintaro gaudytojas V. Stripeikaitis dalinasi savo patirtimi: jei pamatei vandenyje stambų gintarą, bet nespėjai jo iškart sugauti, gintaras grįš į jūrą ir jo jau nebematysi.

Gintaro gavyba Lietuvoje

Gintaro gaudymas ir kasimas prie Juodkrantės

Kalbant apie gintarą kaip Lietuvos auksą, reikia pasakyti, kad jo randama daug kur. Jau priešistoriniais laikais buvo žinoma, kad didžiausi gintaro šaltiniai yra Baltijos pakraščiuose. Buvo manoma, kad gintaras yra tik Baltijos jūros dovana. Tačiau vėlesniais laikais gintaras buvo iškasamas ir iš žemės. Kur jis buvo kasamas ir kiek jo buvo surasta, sunku nustatyti, bet vis dėlto negalima nepaminėti apie iškasamą gintarą iš Kuršių marių dugno.

Neringos kopų smėliui užvertus marias, reikėjo atlikti gilinimo darbus laivybai tarp Naglio rago ir Klaipėdos miesto. Begilinant ties Juodkrante aptikti gintaro klodai. Senųjų kuršių pasakojimu buvę šitaip.

Vienas Klaipėdos miesto pirklys ilgus metus plaukiojo mariomis didele burine valtimi, panašia į baidoką, dengtu viršumi ir kabinomis laivo galuose. Jis supirkinėdavo iš pamario gyventojų daržoves ir jas pristatydavo Klaipėdos miestelėnams.

Kartą, pilna daržovių valtimi plaukiant į Klaipėdą, pakilusi baisi audra. Kelionės tęsti nebebuvo galima ir ties Draverna, Kuršių marių pakraštyje, teko išmesti inkarą. Po audros traukiant inkarą, su žemėmis buvo ištrauktas ir žąsies kiaušinio dydžio geltono gintaro gabalas. Neva šis įvykis pirklį paskatinęs mesti daržovių prekybą ir imtis gintaro kasybos.

Vieną dieną keletas nusamdytų vyrų tuo pačiu laivu atplaukę į tą pačią vietą ėmė ruoštis kasti gintarą. Abiejuose laivo galuose išmetę inkarus, vieną virvės galą pririšę prie tinklinio samčio koto bei geležinio jo lanko, o kitą galą pritvirtinę viršuje ant laivo denio įtaisyto suktuko, nusilenkę Aukščiausiajam ir pradėję kasti.

Tuo metu krante susirinkę Kuršmarių žvejai skaniai kvatojosi iš tokio darbo. Bet išvydę sėkmę, jie patys pasiprašė uždarbiauti. Pirklys kurį laiką rinko gintarą visose Kuršių mariose, kol vieną dieną įsikišo Prūsijos valdžia ir uždraudė. Pirklio būta gudraus. Jis pradėjo ieškoti, kaip su valdžia susitarti. Ir susitarė. Pagal tarpusavio susitarimą pirklys privalėjo iškasti Kuršių mariose laivams plaukioti vagą, o iškastas žemes iškelti į krantą. Taip nuo Naglio rago iki Klaipėdos buvo  pagilinta maždaug apie 30 kilometrų ilgio laivams plaukioti vaga, o iškastos žemės supiltos į Neringos pakopiuose telkšojusias ir sunkiai prieinamas Kuršmarių įlankas.

Prie gilinimo darbų dirbo 19–22 žemsemės. Persijotos Kuršių marių dugno žemės ekskavatoriais buvo verčiamos į krantus. Tada ties Juodkrante gintaro buvo iškasama labai daug . Darbuose  dalyvavo apie 1000 žmonių.

Už kilometro į šiaurę nuo Juodkrantės iki dabar užsilikęs gintaro uostas su didžiuliu mediniu gintaro kasyklų administraciniu pastatu, kuriame buvo įkurdintas Juodkrantės žvejybos prižiūrėtojas Jurgis Vėsulas.

Užšalus Kuršių marioms ir sumažėjus žvejybai, Juodkrantės žvejai dienos metu kasdavo gintarą, o vakarais megzdavo tinklus. Gintaro kasimo grupę sudarydavo ne mažiau kaip trys žmonės.

Gintaro kasti eidavo vyrai, moterys ir didesni, laisvi nuo mokyklos vaikai. Pasirinkę marių vagoje vietą, išsikirsdavo lede metro gylio ir 10–20 metrų ilgio eketę. Viename jos gale įtvirtindavo suktuką ir su žydų pirklio išrastu tinkliniu samčiu semdavo iš marių dugno smėlį bei mėlynąjį molį, ieškodami Lietuvos aukso. Darbas sunkus. Kasti ne visuomet apsimokėjo, bet žvejai sakydavo: „Vis daugiau negu nieko“.

Žinoma, pasitaikydavo ir kitaip. Kartais vienos dienos kasimas apmokėdavo visos žiemos triūsą. Po kiekvienos audros gintaro buvo ieškoma visame pajūryje. Jį kartais išmesdavo su žolėmis, medgaliais, sutrintų medžių žievės likučiais ir kitokiu šlamštu. Jūrai aprimus žvejai aptverdavo tinklais pakraščius ir įvairiomis priemonėmis traukdavo į krantą išmestą turtą.

Gintarą rinkti galėjo tik tie, kurie priklausė gintaro rinkimo draugijai. Kiekvienas, užsimokėjęs vieno lito nario mokestį, gaudavo metalinį ženklą, kurį reikėjo turėti renkant gintarą. Surinktą  gintarą privalėjo parduoti surinkimo kontorai, tiksliau, punktui. Privačiai supirkinėjantys žydai už jį mokėjo brangiau, todėl jiems atitekdavo didesnė surinkto gintaro dalis.

Jūros pakraštys ties Karklininkais labai akmenuotas. Karklininkų žvejai gintarą žvejojo pačiu vasarvydžiu. Saulėtą dieną, kai jūros paviršius žvilgėjo lyg veidrodis, mažais laiveliais išplaukę gintaro ieškojo tarp akmenų. Mat kelių metrų gylyje gintaras iš tamsios akmenų spalvos skyrėsi žalsvu atspalviu. Tarp akmenų įkliuvusį gintarą iškrapštydavo ir iškeldavo specialiu tinkliniu samčiu. Ši Karklininkų žvejų gintaro gaudymo priemonė buvo daugiau pramoginė, nors kartais duodavo neblogų rezultatų.

Be to, pasitaikydavo, kad žvejojant su velkamais tinklais įkliūdavo vienas kitas arklio kanopos ar avino galvos dydžio gintaro gabalas. Tačiau tokia laimė būdavo labai reta.

Pagal Alfonsas Nevardauskas. „Pajūriais, pamariais“, Čikaga, Morkūno spaustuvė, 1968

Gintaro gavyba Kuršių mariose ties Juodkrante

1855 m., siekiant pagerinti susisiekimą tarp Klaipėdos ir Karaliaučiaus, pradėtas gilinti Kuršių marių farvateris. Gilindamos farvaterį žemkasės kartu su smėliu iškeldavo ir gintaro (Klebs 1882:2,1883:22;Slotta 1996:191). 1854 m. Friedrichas Wilhelmas Stantienas (1817–1891) įsigijo teisę gilinti ir prižiūrėti Kuršių marių farvaterį bei išgauti gintarą (Schlicht 1924:159; Brekenfeld 1996: 278). 1858 m. F. W. Stantienas kartu su Moritzu Beckeriu Klaipėdoje įkūrė bendrovę „Stantien&Becker“ (Breckenfeld 1996:279), kuri 1860–1861 m. iš valstybės įsigijo teisę ne tik gilinti Kuršių marių farvaterį, bet ir išgauti gintarą visoje Rytų Prūsijoje (Andree 1937: 92-95;Slotta 1996:191,192). F.W. Stantieno veikla buvo labai įvairiapusė: jis turėjo laivą, restoraną, vertėsi žvejyba, be to, turėjo žemės sklypą Klaipėdos senamiestyje bei malūną Rumpiškėse, dabartinėje Klaipėdos miesto dalyje (Brekenfeld 1996:278). Jau nuo 1852 m. pradžios F.W. Stantienas gintaro ieškojo savo sklype, vėliau pievoje prie Priekulės (Klebs 1882:2;1883:22,23;Brekenfeld 1996:278). Antrasis bendrovės „Stantien&Becker“ įkūrėjas buvo pirklys iš Gdansko Moritzas Beckeris (1830–1899) (Kurschat 1988:345;Brekenfeld 1996:278;Ritzkowski 2001:234). Tarp bendrovės įkūrėjų minimas dar vienas asmuo Cohno pavarde, bet jis tolesnėje bendrovės veikloje nedalyvavo (Klebs 1882:2).

1865 m. bendrovė „Stantien&Becker“ ieškojo gintaro ir nesėkmingai bandė jį kasti Priekulės apylinkėse, minima vietovė tarp vadinamosios Olandų kepurės ir Klošio miško (Andree 1937:92;Kaškelis 1933:15,37;Kurschat 1988:345). Sunku pasakyti, ar tai vietovė į šiaurę nuo Priekulės, žinoma Bernsteingrubeno (vok. „gintaro kasykla“) vardu. Dar vienas nesėkmingas bendrovės „Stantien&Becker“ bandymas kasti gintarą buvo prie Baltijsko (buv.Pillau, liet.Piliava).

Bendrovė „Stantien&Becker“ 1860–1899 m. buvo ne tik gintaro gamybos lyderis, bet ir kontroliavo pasaulinę gintaro prekybą (Andree 1937:184, Tabella1; Slotta 1996:191; Ganzelewski 1996:224). Nors valstybė nuolat didino mokesčius už teisę vykdyti šiuos darbus, bendrovei gintarą kasti apsimokėjo. 1897 m. bendrovė turėjo 3 dideles ir 22 mažas žemkases, 60 nardymo aparatų, vėliau jos turtas dar smarkiai padidėjo (Schlicht 1924:159,160; Slotta 1996:191;Breckenfeld 1996:279). Abu savininkai į istoriją įėjo kaip „Gintaro imperijos“ įkūrėjai ir savininkai. Tačiau jaunas ir energingas M. Beckeris bendrovės valdymą perėmė į savo rankas. 1868 m. F.W. Stantienas už 2 milijonus markių jam pardavė savo bendrovės dalį  (Brekenfeld 1996:282). 1870–1880 m. bendrovės „Stantien&Becker“ kontora buvo perkelta į Karaliaučių. Iš viso ši bendrovė gintarą kasė 40 metų. 1899 m. M. Beckeris bendrovę ir jos muziejų pardavė valstybei (Breckenfeld 1996:279-282).

Pirmąkart gintarą kasti šiaurinėje Juodkrantės dalyje pamėginta 1855 m., gilinant farvaterį. Gintarą mėginta kasti ir 1860–1861 m., bet nuolat kasti pradėta 1862 m. gegužės 1 dieną (Klebs 1882:2,3;Bezzenberger 1889:289). Bendrovė įsikūrė šiaurinėje Juodkrantės dalyje, kuri dabar žinoma kaip Gintaro įlanka. Šios įlankos pakrantėje buvo įkurta gintaro kasėjų gyvenvietė, vadinama „žemkasių kolonija“ arba „Kalifornija“ (Glagau 1970:308-316;Schlicht 1924:159) su keletu nedidelių pastatų darbininkams (Klebs 1883:9-34; Glagau 1970:308-316). 1890 m. Juodkrantės gintaro kasyklas aplankė Vilius Kalvaitis. Deja, trumpame jo pasakojime pirmiausia apibūdinamas gintaro kasimo procesas ir bendrovės naudotos technikos priemonės (Kalwaitis 1910:III). Gintarui kasti prie Juodkrantės bendrovė naudojo net 7 garlaivius, 19 garinių žemsiurbių, vadinamų „bagerių“. Gintarą iki užšąlant marioms trimis pamainomis kasė 500–600 žmonių (Kalwaitis 1910:III;Schlicht 1924:159,160; Glagau 1970:306-316). Kiekvieną dieną po darbo darbininkai būdavo patikrinami, ar nepavogė gintaro. Už gintaro vagystę grėsė atleidimas iš gerai mokamo darbo (Glagau 1970:312,313). Plečiantis gintaro gavybai, plotas, kuriame ties Juodkrante buvo kasamas gintaras, nuolat didėjo. Gintaras iš marių dugno buvo kasamas garinėmis žemsiurbėmis 4–10 m gylyje, 2226 m ilgio ir 230 m pločio juostoje (Schlicht 1924:161).

Iškastas ties Juodkrante gintaras buvo vežamas rūšiuoti į Klaipėdą ir Karaliaučių. Dalį gintaro bendrovė eksportuodavo į Didžiąją Britaniją ir Afriką – šiose šalyse buvo mėgstamas šviesus skaidrus gintaras (Glagau 1970:313,314). Pavininkuose iškastas gintaras pasiekdavo Kairą, Bombėjų, Kalkutą, Tokiją, Niujorką (Brekenfeld 1996:280). Ypač brangiai buvo parduodami dideli, turėję kolekcinę vertę gintaro gabalai: po 400–1000 talerių (Glagau 1970: 314,315). 1864 m. buvo išgauta tik 17 000 kg gintaro, tačiau jo gavyba ties Juodkrante nuolat augo ir 1868 m. pasiekė rekordinį kiekį – 94 000 kg (Schlicht 1924:160). 1862–1890 m. vidutiniškai per metus buvo iškasama po 75 000 kg gintaro žaliavos, o pelnas siekė 180 000 talerių (Klebs 1883:17-20;Schlicht 1924:160;Slotta 1996:192). Tačiau nuo 1880 m. Juodkrantės telkinyje gintaro buvo išgaunama vis mažiau, todėl 1890 m. lapkričio 30 d. bendrovė „Stantien&Becker“ nutraukė gintaro gavybos sutartį (Klebs 1883:17-20;Schlicht 1924:160;Slotta 1996:192). Nuo 1891 m. nebedirbo ir žemsiurbės. 1899 m. bendrovė buvo parduota valstybei, o po metų gintaro gavyba Juodkrantėje visiškai nutraukta (Schlicht 1924:160). Taigi gintaras ties Juodkrante buvo intensyviai kasamas 28 metus.

Juodkrantės raida iš nedidelio žvejų kaimelio į kurortinę vietovę, kurioje poilsiavo daug žymių žmonių, tarp jų garsus archeologas Adalbertas Bezzenbergeris, yra glaudžiai susijusi su gintaro gavyba (MAB, f.12-1245, b.8,9, l.19). Prie Juodkrantės plėtros prisidėjo ir bendrovė „Stantien&Becker“. Bendrovė 1880 m. finansiškai (2000 markių) prisidėjo prie prieplaukos statybos, išlaikė gintaro kasėjų vaikų mokyklą ir gydytoją, o M. Beckeris naujai bažnyčiai padovanojo vargonus (Schlicht 1924:161; Brekenfeld 1996:281; Strakauskaitė 2001:43,70).

A.Bliujienė, Lietuvos priešistorės gintaras, Vilnius, „Versus aureus“, 2007

Gintaro gavyba Juodkrantėje

Tačiau didžiausio garso gintaro gavyba sulaukė tuomet, kai pirklio M. Beckerio ir viešbučio savininko V. Stantieno firma ėmė jį kasti Kuršių mariose. 1858 m. gilinant laivams kelią iš Klaipėdos į Nidą ties Juodkrante buvo aptikti gintaro klodai. 1870–1885 m. laikomi gintaro karštligės laikotarpiu: žemkasės dirbo dieną ir naktį, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, į Juodkrantę plūdo šimtai darbininkų. Jiems buvo pastatyti barakai, dirbtuvės, įrengtas specialus uostas. Jo vietoje esanti apskrita įlankėlė ir dabar tebevadinama Gintaro įlanka. Iki 1900 m., bendrovės gyvavimo pabaigos, Kuršių mariose iškasta apie 2 250 t gintaro. Iš marių dugno iškelta žemė ir suversta į pakrantėje žliugsėjusį liūną maždaug 50 m praplatino pamarį.

„Gintaro karaliai“ aptiko turtingesnę žemę, ir gintarą Juodkrantėje kasti nustojo. Iš nusigyvenusio barono Golco jie nupirko ūkį Palmininkuose (dabar Jantarnas), įsteigė gintaro kasyklą, kurioje buvo dirbama industriniais pagrindais, o šalia kasyklos pastatė gintaro apdorojimo fabriką.

M.Telksnytė, Kuršių nerija, Vilnius, „Mintis“, 1979

Lietuvos teritorijoje gintaras pradėtas kasti 1854 m., kai gilinant laivybinį farvaterį Kuršių mariose ties Juodkrante buvo aptiktos didelės jo sankaupos. Klaipėdos pirkliai Stantienas  ir Beckeris įsteigė firmą („Stantien&Becker“). Ši firma XIX a. viduryje ieškojo gintaro Priekulės apylinkėse, ties Pempių ir Luščių kaimais, pamario pelkėse, bet didesnių telkinių neaptiko. Iš pradžių kasta marių pakrantėje rankiniu būdu. Per metus buvo iškasama apie 7,5 tonos. Praturtėjusi firma nuo 1883 m. gintarą ėmė kasti marių dugne gariniais bageriais. Per metus jo buvo iškasama jau nuo 26,5 iki 85,5 tonos. Firmos savininkai tiek praturtėjo, kad nusipirko ir Palvininkų gintaro kasyklas bei apdorojimo įmonę ir tapo vieni iš turtingiausių Rytų Prūsijos pramonininkų. 1899 m. gintaro gavybą mariose Vokietijos vyriausybė nelauktai nutraukė, nors firma buvo išžvalgiusi ir paruošusi eksploatacijai naują 3 000 ha gintaringą plotą. Kadangi tuo metu visu pajėgumu veikė šachtos Palvininkuose, matyt, norėta šiuo žygiu išvengti rinkos perpildymo žaliava ir gintaro kainos kritimo.

Atnaujinti gintaro gavybą Kuršių mariose mėgino 1921 m. susikūrusi „Žuvies ir gintaro“ bendrovė, taip pat 1928–1929 m. akcinė bendrovė „Gintaras“. Pirmoji bankrutavo dar nepradėjusi darbų, o antroji, iškasusi apie 2 tonas ir pritrūkusi lėšų, neremiama vyriausybės, darbus taip pat nutraukė.

Vladas Katinas, Baltijos gintaras, Vilnius, „Mokslas“, 1983 (12–13 psl.)

Gintaro gavyba Priekulėje ir Juodkrantėje

Pramoninė gintaro gavyba išsivystė netoli Priekulės. Kaip ir kitose vietovėse, taip ir Priekulės apylinkėse XIX a. viduryje pradėta tikslingai ieškoti gintaro. Gintaro radimvietės slūgsojo už pusės mylios į vakarus nuo Priekulės, netoli Pempių, ir pietiniame Klooscherner girios pakraštyje. Tokiu būdu išgautas gintaras Priekulės dvarininkui Sperberiui 1856 m. atnešė 2000 talerių pelno. Apie tai sužinojęs Friedrichas Wilhelmas Stantienas, kuriam priklausė ir Rumpiškių malūnas, 1857 m. ėmėsi kasti gintarą pievoje prie Šūdnagių netoli Priekulės. Kitais metais Juodkrantėje žemkase gilinant farvaterį iš marių dugno iškeltas nemažas kiekis gintaro. Stantienui pavyko gauti valdžios licenciją gintaro gavybai. Su buvusiu savo tarnautoju Moritzu Beckeriu 1860 m. jis įkūrė firmą Stantien&Becker. Gintaro kasimui iš marių dugno panaudotos garinės žemkasės. Po kelerių metų čia dirbo 500 darbininkų (…).Gintaro kasimas Priekulėje nutrūko XIX a. šeštojo dešimtmečio viduryje, o Juodkrantėje pramoninė gintaro gavyba baigėsi 1890 m.

Iš knygos „Prökuls.Kirchspiel und Marktort im Memelland”, Iserlohn, 1984

Parengė Rasa Krupavičiūtė