„Tik tas gintaras yra tikras, kuris patrintas ranka ir sušildytas pritraukia garstyčių sėklas.“
(Tao Chuncinas 452-536)
XIX a. viduryje išrastas būdas, kaip susintetinti natūralias, brangiai kainuojančias medžiagas. Viena padirbinėtojų aukų tapo Baltijos gintaras. Šiuo metu gintaras (ypač gintaro inkliuzai) padirbinėjamas labai dažnai. Mažiau išmanantys apie gintarą žmonės apgaudinėjami: jiems kaip natūralus gintaras parduodami įvairūs falsifikatai, kartais net už didžiulius pinigus. Šiame skyriuje pamėginsime apžvelgti populiariausius gintaro falsifikatus ir būdus, kaip atskirti tikrą gintarą.
TESTAI TIKRAM GINTARUI NUSTATYTI
Kvapo testai
Kvapo testai yra patys efektyviausi, nes natūralus gintaras skleidžia specifinį kvapą, kurį sunku išgauti darant falsifikatus. Pakaitinę tikrą Baltijos gintarą, užuosite specifinį švelnų pušų sakų aromatą. Falsifikatų kvapai: kopalas skleidžia saldžių sakų, visi kiti – degančios plastmasės kvapą.
„Trynimo” testas
Trynimu (geriausia trinti į delną) įkaitinti gintarą tiek, kad būtų galima užuosti pušų sakų kvapą. Trūkumai: reikia stiprios rankos, gana sunku (ypač poliruotą) įkaitinti gintarą iki reikiamo laipsnio, sunku patikrinti juvelyrinius dirbinius. Trinant į kitas medžiagas, gintaras gali susibraižyti.
„Karštos adatos” testas
Įkaitintą adatą įsmeigti į gintarą nežymioje vietoje (pvz., karolio gręžimo skylutėje). Jei užuodžiate ryškų pušų sakų kvapą, vadinasi, gintaras tikras. Šis pats efektyviausias patikrinimo būdas turi ir trūkumą: lieka mažas deginimo įspaudas, o tai nepataisoma.
Gintaras yra trapus, todėl durdami adata pastebėsite įtrūkimus. Duriant į plastmasę adata smigs.
Sūraus vandens testas
Gintaro (taip pat kopalo ir polistirino) lyginamasis svoris (1,05-1,096) truputėlį mažesnis už sūraus vandens (1,15). Taigi tik šios medžiagos sūriame vandenyje plauks, visos kitos – skęs.
Į 100 ml vandens įpilkite 15 g druskos ir išmaišykite. Keletą minučių tirpinkite druską vis pamaišydami vandenį. Atlikite bandymą, po to nuplaukite bandinį švariu vandeniu. Trūkumai: netinka polistirinui ir kopalui; papuošalams (metalas, karolių virvutė, užsegimas gintarą skandina). Norint galutinai įsitikinti, jog plaukianti medžiaga yra gintaras, reikia atlikti testą su karšta adata.
IR-spektroskopija
Efektyviausias mokslinis metodas fosiliniams sakams identifikuoti yra IR-spektroskopija. Baltijos gintarui būdinga IR-spektro atkarpa vadinama „Baltijos gintaro petimi“. Šio metodo trūkumas būtų tik tas, kad tokia analizė yra labai brangi.
Švytėjimo testas
Ultravioletiniuose spinduliuose gintaras švyti balkšvai mėlynai.
Eterio arba acetono testas
Lašas eterio arba acetono, užlašinto ant natūralaus gintaro, jam nekenkia. Padirbinių iš kitų medžiagų paviršius būna pažeidžiamas, tampa lipnus.
„Patikimos rankos“
Yra daug metodų tikram gintarui atskirti nuo falsifikato, tačiau mažiau apie gintarą išmanančiam žmogui saugiausia gintarą būtų pirkti iš patikimų rankų. Nuostabu, jei parduotuvė gintarui dar suteikia ir sertifikatą, liudijantį jo autentiškumą. Būsite tikras savo pirkiniu.
Stiklas
Stiklą nuo gintaro atskirti gana lengva – jis daug kietesnis, jo negalima įbrėžti metalu, prisilietus jis šaltas, nedegus.
Ši medžiaga dažniausiai aptinkama netikro gintaro karoliuose. Gintaro karoliukai būna ypač tikslios formos (ovalūs, facetuoti), labai vienodos spalvos (tamsiai raudonos, debesuotos geltonos, skaidrūs). Pakaitinti neskleidžia būdingo Baltijos gintarui pušų sakų kvapo.
Celiuloidas
Celiuloidas (celiuliozės nitratas) dažniausiai yra geltonas ir debesuotas. Optiškai jį gana sunku atskirti nuo gintaro. Jis yra kietesnis, ne toks degus. Pakaitintas skleidžia panašų į degančios plastmasės kvapą.
Kazeinas
Tai iš pieno pagaminta plastmasė. Karoliukai yra debesuotos, drumstai geltonos spalvos. Truputėlį sunkesnis už gintarą. Pakaitintas skleidžia panašų į degančios plastmasės kvapą.
Moderni plastmasė (poliesteris, polistirinas) dažnai naudojama netikram gintarui ir inkliuzams gaminti. Rusijoje veikia dirbtuvės, kuriose gaminami gintaro padirbiniai. Šie padirbiniai parduodami už labai mažą kainą, nurodant, kad tai nėra tikras gintaras, tačiau vėliau jie patenka į rinką, kur sunku sukontroliuoti. Dažnas gatvės prekeivis ir pats ne visada žino, kad jo siūloma prekė pagaminta iš plastmasės. Šį pakaitalą optiškai labai sunku atskirti, nes galima puikiai išgauti autentiškas gintaro spalvas bei skaidrumą, net natūralaus gintaro žievelės paviršių.. Kaip ir kopale, padirbti inkliuzai būna pernelyg dideli (didesni nei 10 mm), labai aiškiai matomi, dedami dažniausiai į plastmasės centrą. Pakaitintas skleidžia degančios plastmasės kvapą.
Kopalas
Kopalas yra parduodamas kaip Baltijos gintaras, tačiau iš tiesų tai labai jauni medžių sakai (nuo 1000 iki 1 mln. metų). Kopalai dažniausiai randami tropinių upių deltose, pvz. rytinėje Afrikos dalyje, Madagaskare, Kolumbijoje. Naujausi tyrimai parodė, kad tik Kolumbijos ir Madagaskaro kopalas yra senesnis nei kelių tūkstančių metų.
Kopale gali būti ir natūralių inkliuzų, kuriuose skirtingai nei Baltijos gintare inkliuzų spalva yra nepakitusi. Užpylus eterio arba acetono, kopalo paviršius tampa lipnus. Prekyboje kopalas dažnai vadinamas „jaunu gintaru“, kas dažnai klaidina žmones.
