Gintaras (arba sukcinitas) – tai fosiliniai pušų (Pinus succinifera) sakai, pakitę dėl mikroorganizmų veiklos, oksidacijos ir kitų procesų. Kol kas nėra iki galo išsiaiškinta, kokie tiksliai cheminiai ir fiziniai procesai veikė sakus virtimo į gintarą metu. Yra žinoma, kad sakai tekėjo medžių kanalėlių sistema ir išsiliedavo į paviršių atsiradus medžių pažeidimams. Stebint šių laikų medžių sakų tekėjimą, galima atkurti tik pirminę gintaro susiformavimo fazę. Chemiškai žiūrint, sakai yra įvairių organinių junginių mišinys ir yra priskiriami terpenų klasei. Jie vandenyje netirpsta, turi specifinį kvapą, iš pradžių yra lipnūs. Terpenams garuojant sakai kietėja, oksiduojasi ir izomerizuojasi. Priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje sakai būdami kietėjo, susidarė atitinkamos ir jų cheminės bei fizinės savybės. Todėl net vienoje vietoje rasti gabalai skiriasi ne tik savo forma, bet ir spalva, kietumu, skaidrumu.

Dydis. Gintaras gali būti nuo 1–2 mm trupinėlių iki 1 m ilgio luitų, sveriančių net iki 10 kg. Didžiausias gintaro gabalas – 47 cm ilgio ir 9,817 kg svorio saugomas Berlyno gamtotyros muziejuje. Didžiausias gintaras, esantis Lietuvoje, saugomas Gintaro galerijoje-muziejuje Nidoje. Jis sveria 3,820 kg. Palangos gintaro muziejuje eksponuojamas gintaro grynuolis sveriantis 3,698 kg., o Gintaro muziejuje-galerijoje Vilniuje gintaro luitas sveria beveik 3 kg.

Spalvų įvairovė. Mokslininkai yra suskaičiavę apie 250 įvairiausių gintaro spalvų ir atspalvių. Jau Plinijus Vyresnysis (23–79 m. po Kristaus) yra rašęs, kad galima išgauti bet kokią gintaro spalvą, specialiai jį apdorojant. Šiuo metu populiaru yra kaitinti gintarą. Tuomet jis įgauna raudoną atspalvį, bet termiškai apdorotas praranda savo natūralias savybes.

Katodiniuose ir ultravioletiniuose spinduliuose gintaras švyti (liuminescuoja) geltona arba žalsva šviesa

Neigiamas krūvis. Jau VII–VI a.pr.m.e. Talesas iš Mileto rašė, kad gintaras įsielektrina ir pritraukia nedidelius lengvus daiktus. Platonas manė gintarą ir magnetą esant vienos kilmės, nes abu traukia daiktus. Kadangi trinant natūralų ar šlifuotą gintarą medžiagos skiaute galima sukelti neigiamą elektrostatinę iškrovą ir pritraukti lengvas medžiagos daleles bei siūlus, senovės graikai gintarą pavadino „electron“. Iš šio pavadinimo ir kildinamas žodis „elektra“.

Šviesos lūžio rodiklis n=1,53-1,55. Kaip ir visi silpnai šviesą laužiantys mineralai, gintaras geriausiai šviesos žaismą perteikia tik nupoliruotas išgaubtais paviršiais; geometriniai jo paviršiai paprastai būna neefektingi.

Kietumas pagal Mosso skalę 2–2,5; retkarčiais padidėja iki 3.

Tankis 890–1098 kg/m3.

Tūrio svoris. Baltijos gintaras yra labai lengvas, jo lyginamasis svoris svyruoja nuo 1,05 iki 1,096. Tai reiškia, kad gintaro gabalas sveria pusę tiek, kiek sveria tokio paties dydžio akmuo. Gintaras plaukia sūriame vandenyje. Absoliučiai skaidraus gintaro tūrio svoris yra 1,1; baltojo gintaro  0,93–0,96, todėl šis plūduriuoja net gėlame vandenyje. Plastikas gali būti panašus į gintarą, bet jis paprastai yra sunkesnis nei prisotintas arba sūrus druskos tirpalas, todėl įmestas skęsta.

Lydosi apytikriai 3750C temperatūroje.

Ore gintaras dega skaisčia, smarkiai rūkstančia liepsna, skleidžia malonų, pušų sakus primenantį aromatą.

Visiškai neištirpsta nė viename tirpiklyje: metilo alkoholyje ištirpsta 20–25% gintaro medžiagos; eteryje – nuo 18 iki 23%; acetone – apie 23%; chloroforme – apie 20 %; benzole – 21%  ir t.t.

Organinė sudėtis nėra vienalytė. Kaip ir švieži medžių sakai, gintaras sudarytas iš anglies, deguonies ir vandenilio. Paprastai jame yra 79% C, 10,5% O ir 10,5% H. Pagal O. Helmą, gintaras turi nuo 3 iki 8% gintaro rūgšties.