Adolfas Šaulys ir Mari Relo-Šaulys atstovauja jaunajai kartai, kuri postmodernistinį diskursą įsisavino jau kaip meno patirtį, o ne avangardinį iššūkį. Lietuvis A. Šaulys ir estė M. Relo, gyvenantys Estijoje, 2001 m. eksponavo savo kūrybą Gintaro muziejuje–galerijoje.  A. Šaulys ir anksčiau yra dalyvavęs joje rengtose parodose. Konceptualią juvelyriką kuriantiems dailininkams nebeaktualu demitologizuoti lietuvių kultūrinėje savivokoje susiklosčiusias simbolines gintaro reikšmes. Gintarą jie pasirenka dėl fizinių savybių (atspalvių, laidumo šviesai ir panašiai), kurias galima atrasti šioje medžiagoje ir pritaikyti savajam meniniam sumanymui. Dailininkų sukurtame objekte „Namų vaistinė“ vaiskus gintaras tinka imituoti želatina aptrauktas geltonas vaistų kapsules. Šlifuoto, bet nepoliruoto skaidraus gintaro optinės savybės parankios padirbinti saldainio „Chupa-Chups“ pavidalo segę („Realistinis“), o saldainiui suteikus panašumo į granatą, praeis noras smaližiauti („Militaristinis“). Mintis parodijuoti suaugusių žmonių žaidimą ginklais dailininkui kilo dirbtuvėje, klausantis, kaip populistiškai – tarsi saldainis ant pagaliuko – per radiją pateikiamos svarbios temos, pavyzdžiui, stojimas į NATO. Militaristinius motyvus, kuriuose gintarui suteikiama rūsti išvaizda, A. Šaulys plėtoja ne viename kūrinyje. Rafinuotą skonį liudijančiose M.Relo-Šaulys segėse, vaizduojančiose oro balionus su gondolomis, gintaras – lengvas ir šiltas.