Algirdo Mikučio mažųjų formų skulptūroms iš gintaro būdingos senųjų kultūrų reminiscencijos. Dailininkas sako jaučiąs dvasios giminystę su XVIII a. vokiečių gintaro skulptūrėlėmis, su Tolimųjų Rytų daile. Dideliuose neskaidriuose gintaro gabaluose (gintaras trapus, lengvai skeldėja) jis modeliuoja sudėtingą iškilų reljefą, daro kiaurymes. A. Mikučio kūrinių personažai – vingrios pelytės, komiškas briedis, šelmiškas žmogeliukas, fantastiški padarėliai, lendantys į gintaro paviršių – jaukūs kaip pats gintaras. 2001 m. surengtos parodos „MMM“ (Gintaro skulptūra – mažoji plastika) pavadinime dvi pirmosios M yra galerijos savininko ir paties dailininko pavardžių pirmosios raidės, o trečioji M – tai žodis „Medžiaga“ iš didžiosios raidės, paklūstanti meistriškai rankai ir lakiai vaizduotei. Dailininkas, dažnai kuriantis taikomąją paskirtį turinčius dirbinius, kuriuose gintarą derina su ragu, medžiu, yra įsitikinęs, kad gražūs daiktai yra patikimas teigiamų emocijų šaltinis. Parodoje „Praradimai“ dailininkas improvizuoja pagoniškosios lietuvių mitologijos temomis, kurdamas mitologinių būtybių statulėles remiasi įvairių šalių archainiu menu. Panteono vyriausiasis dievas Perkūnas atrodo ne kaip grėsmingas žaibų valdovas, o kaip šokanti rytietiška dievybė, miško deivė Medeina asocijuojasi su afrikiečių skulptūra, o jūros dievo Bangpūčio figūra – su mėgėjišku primityvizmu. Dėmesį patraukia šiltas humoras, būdingas ir lietuvių liaudies pasakų personažams. Ir gera, ir bloga daranti namų dvasia Kaukas panaši į užguitą, susigūžusį paukštį, Giltinė bando gąsdinti ilgu, dvišaku liežuviu, groteskiškos Raganos veidas panašus į beždžionės snukutį.
