Šv. Mykolo g. 12, Vilnius
Baltijos gintaro meno centre galima pamatyti originaliai ir meniškai pateiktą Baltijos gintaro susidarymo istoriją: nuo pušies riedančius gintaro lašus, keliaujančius po stiklinėmis grindimis, didžiulius gyvius, kažkada vaikščiojusius gintarmedžių giriose, natūralius gintaro gabalus, lietuvių gintaro žvejų sugaudytus neramioje Baltijos jūroje, gintaro spalvų ir formų įvairovę.

Inkliuzų galerijoje galite tarsi pro laivo iliuminatorius pažvelgti į prieš 50 mln. metų egzistavusį pasaulį ir išvysti tuomet gyvavusią florą ir fauną, saugiai užsikonservavusią gintaruose. Ypatingas eksponatas – driežiukas gintare, kokių pasaulyje rasite vos keletą.

Muziejuje įrengta senųjų baltų šventvietė liudija apie anksčiau čia buvusias baltų ritualines vietas ir pagoniškas apeigas, kurių metu svarbų vaidmenį atlikdavo gintaras. Tikėta, kad gintaras galėjo nuraminti supykusius dievus, išpildyti troškimus, lūkesčius. Ir šiandien pagonių alkavietėje galima įmesti žiupsnį kvapnių gintaro dulkių, malda nuraminti save ir dievus.

Baltijos gintaro meno centras yra Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos narys. Čia įrengtoje modernioje dirbtuvėje galite stebėti vieną iš seniausių amatų – gintaro apdorojimą, sužinoti apie archajiškus gintaro apdorojimo įrankius, netgi patys pasigaminti gintarinį amuletą, kuris, pasak mūsų protėvių, ne tik puošia, bet ir saugo. Jau ne pirmi metai gintaro dirbtuvės moko vilniečius, miesto svečius, turistus iš įvairiausių pasaulio kampelių gintaro apdorojimo paslapčių.

Baltijos gintaro meno centre galite pamatyti Vilniaus kultūrinius sluoksnius, siekiančius net XV a., įvairius archeologinius radinius, autentiškus tapybinius lubų fragmentus.

Norintys pažinti gintarą iš arčiau turės unikalią galimybę jį paliesti, paragauti specialiai pagal protėvių receptą pagaminto gintarinio gėrimo, pasivaikščioti basomis ant smulkių gintaro gabalėlių kilimo bei pajusti ypatingą gintaro energiją, kurią gamina unikali gintaro mašina. Čia būsite supažindinti ir su gintaro tikrumo testais, padėsiančiais atskirti tikrą gintarą nuo padirbto.

Galerijoje galite pasigrožėti nuolat atnaujinama Lietuvos ir užsienio šalių menininkų darbų ekspozicija, įsigyti sertifikuotų juvelyrinių dirbinių. Baltijos gintaro meno centre nuolatos rengiamos paskaitos gintaro, pagonybės, įvairiomis istorinėmis temomis.

EDUKACINĖ VEIKLA
Amato demonstravimas

Baltijos gintaro meno centras kviečia visus, norinčius pajusti ir pamatyti gintaro grožį bei šilumą, į gintaro apdorojimo pamokėles. Programų trukmė, pobūdis, žmonių skaičius gali keistis priklausomai nuo jūsų norų ir mūsų galimybių. Tai puiki dovana ir vaikams, ir suaugusiems. Ekskursija ir gintaro apdorojimo pamokėlės gali būti vedamos lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis.

Smulkesnė informacija tel. (85) 212 04 99 , el. paštu bgmc@ambergallery.lt

Paskaitos, seminarai

Baltijos gintaro meno centre vykdoma aktyvi švietėjiška veikla. Nuolatos rengiamos paskaitos gintaro, pagonybės, kitomis temomis.

Skaitytos paskaitos

2011 metų paskaitos:

  • Dr. Jono Skonsmano knygos „Baltijos gintaras sveikatai ir grožiui“ pristatymas. Papildoma skaitovė- Doc. Ksavera Vaištarienė (Lietuvos vegetarų draugijos prezidentė)
  • Baltijos gintaro meno centras dalyvavo visuotiniame renginyje „Tebūnie naktis“
  • Baltijos gintaro meno centras, kartu su kitais miesto muziejais dalyvavo renginyje „Muziejų naktis“

2010-2011 metų paskaitų ciklas:

  • Biomedicinos mokslų daktaras J. Skonsmanas „Baltijos gintaro kosmetikos – fitoterapijos paskaitų – praktikų kursas“

Šis paskaitų ciklas – gintaro kosmetikos ir terapijos mėgėjams.

1. Įvadinė paskaita apie gintaro miltelių savybes, jų paruošimą aplikacijoms. Buvo demonstruojamas giluminis odos, pilvo sienos ir nugaros masažas pneumatinėmis stiklo taurėmis. Demonstruoti vaško žvakylai, įsodrinti gintaro milteliais, termoaurikulinė terapija klausos-pusiausvyros aparatui valyti.

2. Antrasis užsiėmimas skirtas gintaro miltelių ir jų mineralinių substancijų aplikacijoms ant galvos, kaklo ir veido (sausas galvos odos masažas ir įtrynimai į plaukų svogūnėlius biologiškai aktyviuose taškuose ar zonose, kaklo masažas). Demonstruotos gintaro pudros smailių aplikacijos pėdose ant hipofizės, skydliaukės ir saulės rezginio refleksinių zonų. Parodomieji augalai: pelkinė sidabražolė, paprastasis dagišius, vaistinė taukė, kvapioji stumbražolė, daržinė žliūgė.

3.   Paskaita „Gintaras su amerikine fitolaka probiotinėje – limfos valymo sistemoje“. Pasakota, kaip valyti limfą gintaro, amerikinės fitolakos ir laktobakterijos kompleksu. Demonstruotas giluminis pilvo sienos masažas – limfos drenažas su kompleksiniu gintaro lubrikantu. Paskaitos receptas – detoksikacinė pilvo juosta – kompresas.

4. Paskaita „Gintaras etnobotaniniuose vaško liejiniuose“, kurioje pasakota apie odą ir jos fiziologinius poreikius, biocheminę ir energetinę vaško charakteristiką bei gintaro – vaško fitoliejinių komponavimo principus bei būdus. Vakaro receptas – receptas nuo veido raukšlių, parodomieji augalai – islandinė kerpena ir ožragė.

5. Paskaita „Gintaro ir vaško ugnies terapija“. Programoje – senųjų laikų bei šiuolaikines tuščiavidurių vaško žvakių technologijas bei autorinius etnotipo žvakylus ausims su gintaru įsodrinta liepsna. Praktika: termoaurikulinės terapijos seansas su švelniu ausų masažu, įtrinant gintaro miltelius; organų termopunktūros iš žvakylo su gintaru (saulės rezginys, bamba, kasa, kepenys ir kt.).

2010 metų paskaitos:

  • Žolininkė A. Karaliūnaitė „Gintaro gydomoji galia“

Senoviniai Adelės tepalai pagaminti iš laukinių žolelių su ypatingai paruoštu grynu sviestu, kiaulės taukinės ir kaulų taukais, augalų aliejais. Žolelės renkamos ir tepalai gaminami pagal Mėnulio kalendorių. Žolelių ištraukos ruošiamos ant Migonių ir Raginėnų piliakalnių. Indeliai tepalams pagaminti iš molio, plastiko arba stiklo. Tepalai uždengti drobele arba dangteliu su labai mažomis skylutėmis, todėl tepalai gali kvėpuoti. Tai gryna gamtinė medžiaga, panaši į žmogaus kūno medžiagas, todėl neturi jokio pašalinio poveikio. Tepalų gamyboje   nenaudojami dirbtiniai kvapai, konservantai, dažikliai. Juos galima naudoti visą gyvenimą  arba tik konkrečiam tikslui. Tepalai veikia švelniai ir užtikrintai. Adelės vaistažolių arbatos gaminamos iš laukinių augalų, surinktų jų augimvietėse miškuose, pievose, paupiuose ir dirvonuose. Arbatose daug medžių lapų ir žiedų, kurie yra sudraskomi, todėl išsaugo savo prigimtinį skonį, kvapą ir gamtos sukurtas veikliąsias medžiagas. Tepalų bei arbatų gamybai Adelė naudoja ir gintaro miltelius.

  • Etnopsichologas, baltų dvasininkas L. Balsys „Amuletai ir gintaras. Baltų dvasinio gyvenimo simboliai“

Paskaitoje kalbėta apie amuletų iš gintaro sampratą ir panaudojimą įvairiose pasaulio kultūrose, šiuolaikinio žmogaus dvasinį santykį su gintaro dirbiniais, amuletas, kaip gyvybės saugos garantas nuo piktųjų jėgų. Taip pat, buvo atsakyta į klausimą, ar pats gintaras, kaip medžiaga, yra amuletas ir ką daryti, įsigijus gintarinį amuletą.

2009 metų paskaitos:

  • Dūkštų, Neries regioninio parko kultūrologė, vyr. specialistė V. Rudienė „Mitologinis Neries pasaulis“

Karmazinų pilkapyno šventviečių kompleksai Neries regioniniame parke, kurie atskleidžia archajinius protėvių tikėjimus apie ypatingą upių rėvų vaidmenį mitologijoje bei, tam tikra dalimi, apie jų poveikį kultūrinio kraštovaizdžio formavimuisi.

  • Kalbotyros mokslų dr. S. Ambrazas „Gintaro vardo kilmė“

Paskaita apie žodžio „gintaras“ atsiradimo interpretacijas, reikšmes tiek mūsų, tiek kituose kraštuose. Pasirodo, yra pačių įvairiausių žodžio etimologijų, siejamų su čiuvašų, autochtonų, rusų, vokiečių kalba, indoeuropiečių prokalbe. Tačiau, žvelgiant į tolimesnę praeitį, reikia pasakyti, kad gintaras pirmiausia išgarsino ne lietuvius, o vakarų baltus. Jie veikiausiai ir pasidarė patį žodį gintaras. Žymiausias lietuvis, tyręs šį žodį – kalbininkas Simas Karaliūnas.

  • Vilniaus dailės akademijos rektorius, prof. dr. A. Butrimas „Akmens amžiaus gintaro dirbiniai“

Gintaro tradicija tapo ypač svarbi indoeuropietiškoje Pamarių (Žucevo) kultūroje, kai vien Vyslos žemupyje Žulavų regione buvo rasta 18 tūkst. gintaro dibinių ir jų fragmentų. Ji tęsėsi per visą ankstyvųjų metalų epochą, kol romėnų prabangos troškimas suteikė jai ypatingą pagreitį I-V a. Gintaras baltų (aisčių) pasaulį civilizaciniais kontaktais susiejo su Pietų Europa, kurie nenutrūko ir ankstyvaisias viduramžiais. O tautinio identiteto formavimosi metu (XIX – XX a.) gintaro tradicija tapo neatskiriama baltų tautų kultūrinės savasties, nacionalinio kostiumo, taikomosios dailės, tautosakos, teatro ir muzikos, grožinės literatūros kūrybos dalimi.

  • Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja D. Vaitkevičienė „Baltų dievų pasaulis“

Paskaita apie dievybę baltų religijoje: kas yra dievybė ir dieviškumas? Dievybės samprata lingvistiniame, folkloriniame kontekste, Dievo sąvoka šiuolaikinės kultūros terpėje, baltiškoji samprata, lyginant su krikščioniškąja ar antikine. Dievas –  dangus ar šviesa, dangaus skliautas, Dievas yra vardas (kaip Perkūnas, Austėja, Laima), Dievas – nemateriali esybė, kuri gali egzistuoti įvairiomis kūniškomis formomis, ir kitos interpretacijos.

  • G. Kadžytė „Kūčių ir šv. Kalėdų tradicijos”

2008 metų pskaitos:

  • Bolonijos universiteto studentė K. Mizgirytė „Baltiškasis gintaras Vilanovos kultūroje“
  • Chemikė J. Banienė „Gintaras ir kosmetika“

Gintaro sudėtyje atrasta daugiau nei 40 naudingų junginių. Pagrindinė naudinga medžiaga yra gintaro rūgštis, kuri priskiriama  biostimuliatoriams. Šios rūgšties esama visose augalų bei gyvūnų ląstelėse, ji dalyvauja labai svarbiame procese – energijos apykaitoje. Ji pasižymi apsauginiu poveikiu, t.y. padidina ląstelių gyvybingumą nepalankiomis sąlygomis. Nustatyta, kad gintaro rūgštis pagerina deguonies pasisavinimą ląstelių lygiu. Ar gali būti geresnis jaunystės eliksyro pavyzdys?

Esant nepalankioms sąlygoms, streso metu ar staiga pasikeitus fiziniam krūviui, kada medžiagų apykaitos grandinėje įvyksta pakitimai, gintaro rūgšties išeiga padidėja, atsiranda jos deficitas ir tuo pačiu nuovargio ir apatijos jausmas. Dėl to pablogėja savijauta, organizmas nebesugeba atsispirti neigiamam supančios aplinkos poveikiui, įvyksta organizmo pakitimai ir atskirų jo sistemų darbingumo sutrikimas, vystosi ligos.

Gintaro ekstraktas turtingas mikroelementų šaltinis. Jis stangrina odą, stiprina jos imunitetą, kad ji apsisaugotų nuo neigiamo išorės veiksnių poveikio. Mažina odos susierzinimą, padeda pašalinti nuovargį ir mikrobus, gerai nusluoksniuoja, balina ir drėkina  odą. Gintaro ekstraktas tiesiogiai paskatina apykaitos procesus galvos odoje, taip sumažina plaukų slinkimą, yra geras plaukų kondicionierius. O plaukų priežiūros priemonės su šia rūgštimi net paskatina plaukų augimą.

  • Hamburgo universiteto geologijos paleontologijos instituto profesoriaus W. Weitschato seminaras apie Dominikos gintarą

Dominikos Respublikos kalnynuose ir žemumose kasamas gintaras. Skirtingai nei Baltijos gintaras – tai išnykusių lapuočių Hymenaea medžių sakai. Karibų ir tropinėje Pietų Amerikoje  randama 14 šios rūšies medžių atmainų. Gintaro kasimas yra lėtas ir varginantis procesas. Kasėjai atlieka savo darbą primityviais įrankiais: su trumpakočiais kirtikliais, kastuvais ir dideliais peiliais (mačetėmis), eina keliais, pasišviesdami žvakėmis. Gintaras randamas 100-1200 m storio jūrinių klastinių uolienų sluoksnyje, sudarytame iš rausvųjų anglių (lignito) ir suanglėjusios medienos nuolaužų, molyje. Manoma, kad holoceno laikotarpiu (prieš 10-11 tūkst. metų) gintarus į Sabana de la Mar ir Bayaguana telkinius iš Rytų Kordiljerų kalnyno suplukdė senovinės upės.

Skirtinguose telkiniuose Dominikos gintaras yra įvairaus amžiaus. Seniausias – iš ankstyvojo eoceno (45 mln. m.), randamas šiaurinėje dalyje. Jauniausias – iš mioceno (20 mln. m.), randamas rytinėje dalyje. Šiame gintare randama daug įvairių inkliuzų – nuo augalų lapelių ir gėlių iki gausybės įvairiausių fosilinių artropodų (voragyvių, vėžiagyvių, šimtakojų ir ypatingai – vabzdžių). Dominikos gintare randama daug tropinio klimato organizmų, kurie nežinomi Baltijos gintare.

Kaip ir Baltiškasis, Dominikos gintaras pasižymi įvairiais atspalviais. Ypatingai gražios mėlyna (dėl natūralaus kaitinimo – dėl lavos, vulkaninių pelenų ar dėl ypatingai stiprių  tektoninių suspaudimų) bei purpurinė (nėra nustatyta dėl kokių priežasčių susidarė) gintaro spalvos.

  • Etnologė G. Kadžytė „Gintaro reikšmė lietuviui nuo seniausių laikų iki šių dienų“

Paskaitoje kalbėta apie seniausias gintaro tradicijas (gydomąsias jo galias, amuletus ir tikėjimą jų apsaugine galia) bei naujausių laikų požiūrį į gintarą (kaip mineralą papuošalams gaminti, suvenyrą užsienio turistams).

  • Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas D. Razauskas „Baltų religijos ir mitologijos bruožai“

Duomenų  baltų mitologijos bei religijos tyrinėjimui pateikia istoriniai šaltiniai bei tautosaka, kuriems talkina etnografija, archeologija, kalbotyra ir kiti mokslai. Tačiau visi šaltiniai turi vieną bendrą savybę – sąlygiškumą. Anot Dainiaus Razausko, dauguma pirmųjų rašto šaltinių apie baltus rašyti vokiečių vienuolių, kurių, kaip krikščionių tikslas buvo suniekinti ir parodyti senąją baltų religiją ir mitologiją kaip prasimanymą ir nieko vertą. Lietuvių kalbos nemokėjimas ir perpasakojimai iškraipė autentiškus pavadinimus ir vardus, todėl iki šių dienų tokių likę labai mažai. Pasak D. Razausko, patikimiausia informacija yra istorinių šaltinių ir tautosakos „susikirtimo taškai“, nes pvz., kai kurie baltų dievai, minimi istoriniuose šaltiniuose, nėra minimi tautosakoje, ar minimi kitais vardais. Archeologai, tyrinėdami baltų įkapes, pagal brangius daiktus taip pat negali daryti išvados, jog žmogus aklai tikėjęs kitu pasauliu: tai daugiau simbolinė santykio su žmogumi išraiška. Nustatyti religinį baltų pasaulėvaizdį padeda onomastika, mokslas apie vardus ir pavadinimus. Etimologija rodo buvus dabartines Baltijos valstybes Lietuvą ir Latviją kadaise buvus viena baltų tauta.

  • Astrominerologė A. Ilgevičienė „Gintaro poveikio platumos“

Gintaro panaudojimo galimybės – kone beribės. Gintaro vanduo labai gerai veikia visą žmogaus endokrininę sistemą. Tereikia į vandens filtrą įdėti gabalą gaudyto gintaro. Dar senieji lietuviai šventuose savo ritualuose naudojo gintaro dūmą. Tai buvo vietinis smilkalas ir dezinfekuojamoji medžiaga. Sunku rasti kitą tokią medžiagą, kuri tiek daug kur tiktų: vos pradeda perštėti gerklę, ant kaklo – balkšvo gintaro karolius. Tiems, kurie jautrūs, per daug giliai į širdį ima visas nesėkmes, kurie labai savikritiški ir savęs nemyli, reikėtų nešioti ilgesnius gintaro karolius, kad siektų širdį. Kurie skundžiasi virškinimo sutrikimais, gabalą gintaro gali palaikyti skrandžio srityje.

  • E. Stundytė „Vilnius 2009“

2007 metų paskaitos:

  • Prof. habil. dr. A. Grigelis „Lietuvos gintaro prūsiškoji kilmė”

Pietų ir Vidurio Skandinavijos kalvos bei šiltas ir drėgnas klimatas išaugino milžiniškas „gintarines“ pušis (Pinus succinifera), kurios išskyrinėjo didžiulį kiekį sakų. Ilgainiui fosilizavęsi sakai virto gintaro mineralu ir iš buvusio miško dirvožemio gruntiniais bei upių vandenimis buvo išplauti į eoceno laikotarpio pabaigos priabono baseino į Baltijos – Skandinavijos jūros baseiną. Taip Sambijos pusiasalyje susidarė palankiausios sąlygos gintarui kauptis ir stambiausia pasaulyje Palvininkų (Jantarnojės) gintaro antrinė kilmiavietė.

  • A. Mikutis „Baltų papuošalų simbolika“
  • J. Vaiškūnas „Senoji baltų kultūra ir religija:  žmogus ir ženklai“
  • M. Michelbertas „Gintaro keliai“

2006 metų paskaitos:

  • Hamburgo universiteto geologijos  paleontologijos instituto profesorius W. Weitschat  „Fosiliniai sakai – viso pasaulio gintaras”

Pirmieji Dominikos Respublikos gintaro aprašymai prasidėjo nuo Kristoforo Kolumbo kelionių. Dominikos gintaras susidarė ne iš spygliuočių, bet iš išnykusių priešistorinių Hymenaea rūšies lapuočių medžių. Skirtinguose telkiniuose gintaras yra įvairaus amžiaus. Seniausias – iš ankstyvojo eoceno (45 mln. m.), randamas šiaurinėje dalyje. Jauniausias – iš mioceno (20 mln. m.), randamas rytinėje dalyje. Dominikos gintaras randamas septynių spalvų, randama daug įvairių inkliuzų – nuo augalų lapelių ir gėlių iki gausybės įvairiausių fosilinių artropodų (voragyvių, vėžiagyvių, šimtakojų ir ypatingai – vabzdžių).

  • Doc. A. Merkevičius „Gintaro keliai”

Paskaitoje pasakota apie Baltijos gintaro keliones ir jo vaidmenį Europoje ankstyvųjų metalų laikotarpiu. Archeologiniai radiniai (daugiausia turtingos įkapės) visoje Europoje bei Skandinavijoje byloja apie Baltijos gintaro vertę ir begalinį susižavėjimą šiuo „saulės akmeniu“. Vėlesni nuostabių papuošalų bei įrankių radiniai rodo gintaro ryšį su metalu (variu, žalvariu), stiklu, auksu. Pelkėse rasti apdoroto gintaro pėdsakai rodo jį laikytą šventu ir aukotą į vandenį dievams.

  • J. Trinkūnas „Gintaras ir pagonybė“

Gintaras yra senosios baltų civilizacijos ir kultūros ženklai. Kuo giliau žvelgiame į istoriją, tuo mažiau puošybos buvo gintare – praeityje jo naudojimas turėjo religinę, maginę, dvasinę, pasaulėžiūrinę prasmę. Nuo akmens amžiaus gintaras buvo siejamas su  apsauga, ketinimais, prašymais. Tik vėliau gintaras įgavo puošybos elemento vaidmenį.

  • K. Varevičienė „Gintaro panaudojimas medicinoje“
  • A. Mikutis „Nagai ir Rojus“
  • Kūrybinis poetų grupės „D5“ vakaras
  • E. Montvilaitė „XIVa.–XVIIa. koklinės krosnys“

2005 metų paskaitos:

  • Audronė Bliujienė „Pagonių šventvietės“
  • G. Beresnevičius „Pagonių religinis kultas“
  • Hamburgo universiteto geologijos  paleontologijos instituto profesorius W. Weitschat „Gintaras su inkliuzais“
  • A. Daulius „Gintaro energiją gaminančios mašinos pristatymas“
  • Dramaturgų klubo „D5“ vakaras „Vilniaus inkliuzai“