Spalvos

 

Apie gintaro vertę labai konkrečiai rašė romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis:

„ … nei baltas gintaras, iš kurio gaunamas malonus smilkalų kvapas, nei vaško spalvos geltonas arba tamsus gintaras romėnų nebuvo taip vertinamas, kaip skaidrus, nestipriai žvilgantis, kad žiūrint per jį matyti ne pati ugnis, o tik jos atspindys. (…) Mėgstamiausias gintaras buvo skaidraus falerniško vyno atspalvio. Už jį mokėdavo brangiausiai. (…) Gintarą pašviesindavo pakaitintuose ožkų riebaluose su Anchuzu.”

Gintaras pasižymi didele spalvų įvairove, bet dažniausia Baltijos gintaro spalva yra geltona arba šviesiai gelsva. Jo spalvos kinta nuo baltos, geltonos iki rudos, raudonos, taip pat yra žalsvo, melsvo, pilko, netgi juodo gintaro. Dar daugiau yra subtilių atspalvių, tarpusavio derinių. Gintaras gali būti visiškai skaidrus arba visai nepermatomas. Ne visada gintaras būna vienspalvis, yra unikalių dviejų ir daugiau spalvų bei atspalvių derinių, raštų, kartais jie sudaro net puikiausias menines kompozicijas. Tai gintarui suteikia patrauklumo, žavesio ir unikalumo.

Natūralus gintaras yra padengtas plona žievele, kurią nušlifavus atsiskleidžia skirtingų spalvų paletė. Iš viso išskiriamos 7 pagrindinės spalvų grupės ir apie 250 jų atspalvių.

Baltijos gintaras – tai nedaug pakitę spygliuočių sakai. Švieži medžių sakai buvo skaidrūs, šviesiai gelsvos spalvos. Sakams virtus gintaru, spalva išliko (skaidrus gintaras), tačiau ji galėjo pakisti ir dėl pačiuose sakuose vykusių permainų:

• iš sakų garavę lakieji elementai sudrumsdavo sakus (spalvų tonai gali kisti nuo geltonos iki visiškai baltos),
• į sakus patekusios įvairios priemaišos taip pat galėjo turėti įtakos jų spalvai (mėlyna, žalia, juoda, ruda),
• vykstant oksidacijai, spalva galėjo patamsėti, pasodrėti (raudona, tamsiai raudona, sodriai geltona).

Gintaro spalvą keičia į jį patekusios įvairios priemaišos bei pagrindiniai jo struktūros elementai – be galo maži terpeninių dujų burbulėliai. Išsidėstę tam tikru tankumu ir forma, jie atitinkamai skaido šviesą, kurią mes matome kaip vieną ar kitą spalvą.

Skaidrusis (su gelsvu atspalviu). Skaidraus gintaro yra apie 10%, tačiau daugiausia tai smulkūs gabaliukai. Didesni skaidraus gintaro gabalai yra ypač reti ir vertingi. Ši gintaro spalva galėtų būti pavadinta „pirmine“, tokie yra švieži medžio sakai. Sakai tekėjo paunksmėje, todėl lakieji jų komponentai – terpenai – garavo labai pamažu ir dujų burbulėliai sakų nesudrumstė. Skaidraus gintaro atspalvis gali kisti nuo gelsvo iki tamsiai raudono, nelygu koks yra gintaro oksidacijos laipsnis. Jei periodiškas sakų srautas gulė sluoksniais, susidarė sluoksniuotasis gintaras. Tokiame gintare randama apie 97% visų inkliuzų.

XVIII a. pabaigoje beveik bespalvis skaidrus gintaras naudotas optinių dirbinių gamybai. 1691 m. meistras Christianas Peršinas pirmą kartą iš gintaro pagamino lęšius ir akinių stiklus. To meto mokslininkai teigė, kad gintaro optika yra kokybiškesnė už stiklo, bet pastaroji tvirtesnė. Paskutinis pranešimas apie gintaro panaudojimą akinių lęšiams datuojamas 1835 m. pranešimu iš Londono.

Raudonasis. Natūraliai raudonas gintaro atspalvis sutinkamas ypač retai. Ši spalva gali būti nuo oranžinio iki tamsiai raudono atspalvio, priklausomai nuo to, kiek ilgai gintaras išbuvo ore: vykstant oksidacijos procesui, veikiant saulės spinduliams ar degant miškui. Gintaras, sąveikaudamas su deguonimi, oksiduojasi, t.y. po truputį keičiasi jo spalva. Skaidrus gintaras darosi vis raudonesnis, sodrėja kitos spalvos. Tai labai ilgas procesas: spalvinio tono pasikeitimą galima pastebėti po 50–70 metų. Kuo senesnis gintaras, tuo labiau vertinamas, nes yra „brandus“, turi savo laiko patiną. Raudoną spalvą gintaro meistrai išgauna kaitindami skaidrų gintarą (jį priverstinai oksiduodami). Tačiau kaitintas gintaras netenka savo natūralių savybių.

Raudonasis gintaras, pramintas „drakono krauju“, yra plačiai vaizduojamas Shosoin lobiuose, kurie buvo rasti Japonijoje. Jis vertinamas dėl dviejų priežasčių: buvo labai retas ir turėjo mistinių dieviškų galių.

Geltonasis. Tai dažniausia gintaro spalva (apie 70% visų spalvų). Iš medžių sakai tekėjo saulės atokaitoje, todėl garuodami lakieji sakų komponentai sudrumstė sakus, t. y.  suformavo juose tūkstančius smulkių dujų burbulėlių. Šie mikroburbulėliai skaido šviesą ir sudaro mūsų matomą geltoną spalvą. Viename kvadratiniame milimetre aptinkama iki 2 500 šių dujų burbulėlių, kurių skersmuo 0,05–0,0025 mm. Kuo jų daugiau, tuo šviesesnis yra geltonumo atspalvis.

Geltonasis gintaras yra neatskiriama moteriškų tautinių drabužių dalis. Anksčiau jis buvo naudojamas per sutuoktuvių ritualus, kabinamas virš vaiko lovelės, akmens amžiuje iš jo buvo gaminami amuletai, nes buvo tikima, kad geltonas gintaras yra saulės akmuo. Prof. M. Gimbutienės nuomone, Senosios Europos simbolikoje geltona gintaro spalva, kaip ir balta kaulo spalva simbolizavo mirtį, o ne saulę. Todėl iš tokios spalvos gintaro buvo gaminami mitinių mirties deivių atvaizdai, figūrėlės, amuletai.

Baltasis. Tai labai retas gintaras. Paprastai šis gintaras pasižymi tekstūrų, „gamtos piešinių“ įvairove. Jis dar vadinamas „karališkuoju“ arba „kauliniu“ ir dažnai painiojamas su dramblio kaulu. Jame gali būti įvairių spalvinių intarpų (geltono, juodo, mėlyno, žalio, skaidraus) gintaro, sudarančių įdomius raštus. Lakiosios sakų medžiagos saulės atokaitoje garavo itin intensyviai, todėl susiformavo daugybė mikrodujų burbulėlių. Baltojo gintaro kvadratiniame milimetre gali būti iki 1 mln. šių burbulėlių, kurių skersmuo 0,001–0,0008 mm. Kuo jų daugiau ir kuo jie smulkesni, tuo baltesnis yra gintaras. Baltasis gintaras yra lengvesnis nei kitų spalvų gintaras, todėl jis plaukia net ir gėlame vandenyje. Spalvinių intarpų atsiradimą galima paaiškinti tuo, kad sakai ištekėjo ne vienu metu: pvz., apsiniaukusią dieną tekėjo nesuputoję sakai, o kitą dieną su jais susimaišė ištekėję suputoję sakai arba į sakus pakliuvo tam tikrų priemaišų, kurios gintarui suteikė savo atspalvį.

Senovėje iš baltojo gintaro buvo gaminami labai brangūs vaistai širdies negalavimams gydyti. Į šio vaisto sudedamuosius komponentus įėjo baltasis gintaras, raudonasis koralas, daržinės raudinės šaknis, elnio ragas, perlai ir juodojo krabo žnyplės.

Mėlynasis. Tai pats rečiausias gintaro atspalvis. Kadangi gintaro iškasama vis mažiau, tai ši spalva dabar yra beveik išnykusi – iš tūkstančio gintaro gabaliukų gal tik du būna mėlynos spalvos. Mėlynasis gintaras susiformavo Baltijos gintarui upėmis patekus į Sambijos pusiasalį. Jei gintaro gabalėliai pateko į pirito (FeS₂) prisotintą dirvožemį, tai į gintaruose esančius mikroplyšelius pateko ir pirito intarpų. Dažniausiai šis atspalvis sutinkamas baltame gintare. Melsvas Baltijos gintaras skiriasi nuo mėlynojo Dominikos gintaro. Pastarajame melsvas atspalvis matomas tik esant tam tikram apšvietimui.

Senovėje mėlynai baltą gintarą su inkliuzais nešiojo vyriausiasis žynys. Šio atspalvio gintaras pritraukdavo dievų palaiminimą ir teisingas pranašystes, padėdavo gražiai dirbti su vandens, žemės, ugnies ir oro dvasiomis.

Žaliasis. Šis gintaras irgi yra retas. Žalsvą atspalvį ir kartais „kristalų“ („cukrinę”) struktūrą gintaras įgavo sakams nukritus ant augalų ir sureagavus su chlorofilu. Būtent dėl kristalų struktūros žaliasis gintaras kartais dar vadinamas „cukriniu‘‘ gintaru.

Protėvių laikais gintarą su žolelių fragmentais nešiodavo žynio padėjėjas  žolininkas. Šio atspalvio gintaras turėjo padėti jam kalbėtis su augmenijos pasaulio dvasiomis ir teisingai atrinkti reikalingus augalus bei juos dozuoti.

Juodasis. Tai gana dažna gintaro spalva, įdomi savo natūralumu. Tekantys spygliuočių sakai susimaišė su medžių žievės liekanomis, miško paklotės augaline mase. Kartais juodajame gintare sakų būna tik 10–15%, visa kita sudaro priemaišos. Todėl juodasis gintaras yra pats trapiausias ir menininkams jį apdoroti labai sudėtinga.

Anksčiau juodąjį gintarą arba jo miltelius žynys naudodavo, jei puldavo priešas. Tai buvo ritualas, turėjęs paklaidinti priešą miškuose ir pelkėse. Juodasis gintaras taip pat būdavo dedamas mirusiajam ant krūtinės, kad apsaugotų sielą nuo piktų dvasių ir nuvestų į nežemiškąją Šviesą. Ekstrasensas iš Rygos A. Matesonas nustatė, kad juodasis gintaras yra energetiškai aktyvesnis, todėl būtent tokius karolius rekomenduojama nešioti žmonėms, kurie kenčia nuo gerklės ligų ar sutrikus skydliaukei.