„Gintaras ištekėjo iš nežinomos mums pušies, šalia kurios augo įvairios palmės, saldūs kaštonai, eukaliptai, magnolijos, ąžuolai, kadagiai ir bukai. Gintaras – paprasto medžio vaisius, bet amžinas”
Užrašas ant Tarptautinės gintarininkų asociacijos apdovanojimo (Metų gintarininkas 2001 – Kazimieras Mizgiris)
Įvairios tautos gintaro kilmę apipynė gausiomis legendomis ir mitais. Graikų mitas pasakoja apie saulės dievo Helijo sūnų Faetoną, kuris išsiprašęs tėvo pasivažinėti ugniniais saulės žirgais jų nesuvaldė ir galingojo Dzeuso buvo nutrenktas žaibu. Faetono seserys, gedėdamos brolio, taip graudžiai ir nepaliaujamai verkė, kad Dzeusas iš gailesčio jas pavertė medžiais. Bet jos ir toliau liejo ašaras, kurios išsisunkusios sakais virto gintaru.
Graikų filosofas Sofoklis manė, kad gintaras susidarė iš Meleagrą apverkusių paukščių ašarų. Demokritas teigė, kad gintaras susidarė iš lūšies šlapalo. Ninėjus buvo įsitikinęs, kad gintaras yra saulės spindulių koncentratas, kurį jūra išmeta į krantą. Asurabis rašė, kad gintaras susidaro saulei įkaitinus Atlanto vandenyno dugną, esantį prie Cefizio salos.
Yra legendų, pasakojančių, kad senų senovėje danguje švietė dvi saulės. Ilgainiui dievai nusprendė vieną iš jų nusiųsti į vandenyną, kur saulė atvėso, sukietėjo ir atsitrenkusi į jo dugną suskilo į tūkstančius mažų akmenėlių. Nuo to laiko vandenynas išmeta į pakrantę daugybę įvairaus dydžio saulės akmenų (gintarų). Dar viena legenda tvirtina, kad gintaras – tai sukietėjusi jūros puta, kurią ištirpino dienos šviesulio kaitra, arba kad gintaras yra paslaptingos žuvies sukietėję ikrai, jūros vandenyje sukietėjusi nafta, o galbūt palaiminti sakai, netyčiomis išslydę dievams iš rankų.
Tačiau pati romantiškiausia yra lietuvių tautos legenda apie Jūratę ir Kastytį. Nemirtingoji deivė Jūratė gyveno pasakiško grožio gintariniuose rūmuose Baltijos jūros dugne. Kartą pamačiusi žvejojantį Kastytį jį įsimylėjo ir tuo užrūstino dangaus dievą Perkūną. Įsiutęs Perkūnas nuskandino Kastytį ir galingais žaibais sudaužė rūmus. Iki šiol jūros bangos į krantą neša sudaužytų rūmų likučius, o patys mažiausi gintarėliai – tai nelaimingos ir savo meilės niekaip negalinčios pamiršti Jūratės ašaros.
Apie gintaro atsiradimą daug versijų turėjo ir mokslininkai bei to meto išminčiai. Platonas (427–347 m.pr.m.e.) manė gintarą ir magnetą esant vienos kilmės, nes abu traukia daiktus.
Romėnai teigė, kad gintaras – tai sukietėję medžių sakai. Imperatoriaus Trajano valdymo laikais (100 m. po. Kr.) Tacitas savo kūrinyje „De origine et situ Germanorum liber“ („Germanų geografija ir kultūra“, 45 skyrius) aprašė Rytprūsių Sambijos gintarą, jo telkinius bei susidarymą: „Gintaras yra ne kas kita kaip medžių sakai. Jame dažnai galima pamatyti sausumos gyvūnų ir net sparnuotų vabzdžių, kurie įkliuvo, kol medžio sakai buvo dar skysti, tačiau jiems nepavyko išsilaisvinti ir jie liko užkonservuoti sukietėjusiuose sakuose.“
Tačiau šie įrašai ilgai buvo užmiršti.
Viduramžiais mokslininkai darė savas išvadas ir gana dažnai klydo. Pavyzdžiui, Agrikola (1494–1555 m.) neigė gintaro augalinę kilmę. Jis manė gintarą susidarius iš žemės gelmėse esančių skystų bituminių medžiagų, sukietėjusių ore. J. Kordanas (1551 m.) manė, kad gintaras atsiranda Šiaurės jūroje iš putų, susidarančių iš banginio išskyrų. H. Liudolfo (1725 m.) teigimu, gintaras – tai mišinys akmens alyvos ir sieros rūgšties, kurios susidariusios žemės gelmėse ir per jūros dugno įtrūkimus prasiskverbusios į jūros vandenis jungiasi su jūros gyvūnų šlapalu. Šis mišinys išmetamas iš jūros ir kietėdamas virsta gintaru. G. Biufonas (1873 m.) tikėjo, kad gintaras atsirado iš bičių medaus. Savo versiją turėjo ir H. Girtaneris (1876 m.): gintaras – labai didelių miško skruzdžių sukurtas produktas.
Galiausiai Michailui Vasiljevičiui Lomonosovui 1757 m. Sankt Peterburgo akademijoje pavyko įtikinti kolegas, kad gintaras yra fosiliniai medžių sakai.
Norėdami įsivaizduoti, kaip formavosi gintaras, pabandykime šoktelėti keletą dešimčių milijonų metų atgal į pietinius dabartinės Skandinavijos rajonus ir gretimus Baltijos jūros dugno plotus (Baltijos jūra pradėjo formuotis tik prieš 13 tūkst. metų), kur daugiau nei prieš 55 mln. metų šilto ir drėgno klimato sąlygomis augo spygliuočių miškai. Greta pušų augo eglės, ąžuolai, bukai ir kaštonai, taip pat palmės, magnolijos, cinamono medžiai ir orchidėjos. Vyravo tropikų ir subtropikų klimatas, buvo karšta ir drėgna. Dabar jau įrodyta, kad didelį sakų kiekį išskyrė dabar jau išnykusi pušų rūši Pinus succinifera. Spėjama, kad sakų būta skystų, bet greitai stingstančių, nes antraip nulašėję į dirvožemį sakai dėl oksidacijos ir sausėjimo proceso būtų greitai sunykę. Viena iš pirmųjų ir svarbiausių jų nesuirimo priežasčių buvo ta, kad upės juos išplovė į įvairius užutekius. Gintaras nusėdo tų upių žiotyse, o gintaringą sluoksnį užklojo deltų nuogulos. Taip jis išliko iki mūsų dienų. Todėl visi iki šiol rasti gintaro ištekliai yra randami jūros nuosėdose. Kiek laiko egzistavo gintarmedžių miškas, kol kas nėra išsiaiškinta. Tačiau spėjama, kad tai galėjo trukti nuo 1 iki 10 milijono metų.
