Eimantas Ludavičius, kuriantis objektus ir papuošalus, yra metalo (plieno, bronzos, geležies) meistras. Pavidalai, kuriuos įgauna apdorojamas metalas – kaitinamas keičia spalvą, raukšlėjasi, kiaurai perdega – yra lakoniškai ir pabrėžtinai neišdailyti jo kūrinių meninės kalbos žodžiai. Proceso, o ne rezultato, atsitiktinumų surežisavimas, to, kas „negražu“, estetizavimas, – šiuos postmodernizmo principus galima įžvelgti daugelyje E. Ludavičiaus kūrinių. Dailininkas moka priversti apsimesti medžiagas tuo, kuo jos nėra. Pavyzdžiui, galerijoje rodytos segės iš kaltos geležies, šios sunkios, prozaiškos medžiagos, yra tokių subtilių formų, jog, regis, turėtų priklausyti priešistorinių laikų damai. „Karvutė“ – tai pokštas žiūrovui, manančiam, kad karvutės figūrėlė plieno apsode yra gintarinė, o iš tikrųjų ji padaryta iš vaško. Iliuzijos, paslaptys tuo ir žavios, kad iki galo jų atskleisti nesinori. Juvelyrinis objektas „Stela“ – gintaro plokštelė su neįskaitomo brėžinio linijomis, su sidabro rakteliu paslaptims atrakinti skatina būtent tokį vaizduotės užsiėmimą. Žaidžiant „paslaptis“ nebesvarbu, kad tai, kas tikra (tikras, gražus yra gintaras) ir netikra (balta automobilių emalė, virvagalis, kuriuo pririštas raktelis) stilistiniu požiūriu nedera. Juvelyriniuose objektuose „Vienuolyno planas“, „Saturno kvadratas“ nesvarbu, ar kvadrate įrašyti skaičiai iš tikrųjų turi kokią nors magišką reikšmę. Svarbiausia, kad iš pirmo žvilgsnio neišvaizdus daiktelis patraukia dėmesį. Kodėl? Turbūt todėl, kad „negražumo“ estetiką E. Ludavičius įgyvendina talentingai.
