„Niekas neatsiranda iš niekur. Ir nebūna gyvenime atsitiktinumų. Tuo puikiai įsitikinu atsigręžęs atgal, į pačią pradžią, kai daugiau nei prieš trisdešimt metų, dirbdamas Juodkrantėje fotografu ir klajodamas po apylinkes, pirmą kartą akis į akį susidūriau su gintaro klodais. Vaikščiodamas pamariu radau ir pirmuosius inkliuzus: musę, skruzdėlę gintare. Tada supratau, KAS yra gintaras ir KUR jis yra – čia pat, šioje žemėje, šiuose smėlynuose, šioje gelmėje. Ir ne veltui Dievas jį mums atsiuntė, ne veltui šioje žemės vietoje pasodino ne kurią nors kitą tautą, o būtent mus,“ – sako savo gyvenimą su gintaru susiejęs Kazimieras Mizgiris.

Prasidėjus Atgimimui, Nidą užplūdo užsienio turistai. Dauguma jų buvo išeiviai iš šio krašto, atvykę apžiūrėti savo vaikystės, tėvų ar senelių žemės. Jie pasakojo, kaip rinkdavo gintarą, kokias gintarines sages ar karolius prieš 60 metų nešiojo jų mamos. Ir užberdavo klausimais apie gintarą. Ne į visus tada sugebėdavome atsakyti, todėl greitai šalia prekystalių atsirado knygų apie gintarą, jo spalvų aprašymų, fotografijų, naujų eksponatų.

Ėmėme skatinti profesionalių dailininkų kūrybą. Pasikvietėme menininkų. Iš pradžių jie ėjo nedrąsiai, po vieną: Vilniaus juvelyrai Žilvinas Bautrėnas, Vytautas Matulionis, Algis Mikutis, Birutė Stulgaitė, Ąžuolas Vaitukaitis, juvelyrė iš Palangos Danguolė Baravykienė, Klaipėdos dizaineris Vitalijus Milkintas ir kiti. Paėmė į rankas gintarą ir kiekvienas jį savaip palytėjo. Vienas daugiau pridėjo savojo „aš“, kitas tik paryškino gamtos tobulumą.

Per 30 metų gabalėlis prie gabalėlio iš Juodkrantės ir Nidos surinkta unikalių eksponatų kolekcija. Didžiausias mūsų muziejaus gintaro gabalas sveria 3 kilogramus 820 gramų. Turime vertingų 2 kg, 1,5 kg ir 1 kg gintarų, sukaupta visos Europos kontekste turtinga inkliuzų kolekcija. Viename iš jų – unikalus sraigės kiautelis, kitame įkliuvęs driežas ir, žinoma, voras „Sosybius Mizgirisi“. Gausios senovinių gintaro dirbinių ir gintaro lašų kolekcijos. Rekonstruoti Juodkrantės lobio archeologiniai gintaro papuošalai ir amuletai grąžinti ten, iš kur buvo išvežti prieš daugelį metų. Surinkta įvairiausių gintaro spalvų kolekcija: mėlyno, balto, žalio, geltono, skaidraus. Muziejaus ekspoziciją vertingais eksponatais papildė Hamburgo universiteto geologijos paleontologijos instituto profesoriaus Wolfgango Weitschato dovanota pasaulio šalių fosilinių sakų kolekcija. Į tarptautinį projektą Gintaro kelias, kurio maršrutas tęsiasi per visą Europą, įtraukta galerija bei Gintaro kelio lauko ekspozicija Nidoje. Stengiantis plėsti gintaro populiarinimo geografiją, buvo sukurta ir kilnojama ekspozicija „Baltijos gintaras: istorija ir dizainas“, kurią sudaro 4 dalys: istorinė, archeologinė, šiuolaikinių menininkų darbai ir liaudies meistrų kūryba. Ši ekspozicija apkeliavo daugelį pasaulio šalių: Islandiją, Kanadą, Belgiją (pristatyta Europos Parlamente, Vidurio ir Rytų Europos šalių kultūros projekte), JAV (Vašingtonas ir Čikaga), eksponuota Europos kultūros fondo organizuotame šiuolaikinio meno festivalyje Vittoriano muziejuje, Romoje. Saugomos dailininkų Žilvino Bautrėno, Jono Balčiūno ir Vaidilutės Vidugirytės, Felikso Daukanto, Indrės Diržienės, Nerijaus Ermino, Sauliaus Griniaus, Laimos Kierienės, Vytauto Matulionio, Algirdo Mikučio, Birutės Stulgaitės, Mari Relo-Šaulys ir Adolfo Šaulio, Ąžuolo Vaitukaičio, Sigito Virpilaičio, bei kitų autorių gintaro dirbinių kolekcijos.

Dabar jau veikia galerijos Nidoje ir Vilniuje su tūkstančiais eksponatų, atidarytas Baltijos gintaro meno centras Vilniuje, o juvelyrai gali atvykti ramiai padirbėti į Nidoje įrengtus menininkų namus, kurie atstoja Hermanno Blodės menininkų Meką. Todėl galime sakyti, kad per tuos metus šį tą nuveikėme. Ir jeigu kam nors įžiebėme meilę gintarui, tai visos pastangos ne veltui.

Virginija ir Kazimieras Mizgiriai