Galima spėlioti, kada žmonės pradėjo naudoti gintarą kaip papuošalų ar amuletų žaliavą, teikdami jam magišką reikšmę. Žinoma, kad jį apdorodavo titnaginiais peiliais, rėžtukais, grandukais, šlifuodavo akmeniniais galąstuvais ir smėliu. Pats seniausias žinomas gintaro dirbinys sukurtas senojo akmens amžiaus pabaigoje (VIII tūkst. m. pr. Kr.). Tai šiaurės elnių medžiotojų stovykloje prie Hamburgo rasta gintarinė plokštelė. Senovės gintaro meno pavyzdžių gausu daugelyje Europos muziejų. Juose sukaupti įvairių istorijos laikotarpių papuošalai ir kiti dirbiniai byloja apie didelį gintaro populiarumą ir platų jo naudojimą taikomojoje dekoratyvinėje dailėje.

Ankstyviausi gintaro dirbiniai Lietuvos pajūrio teritorijoje (Šventoji, Juodkrantė, Nida, Pervalka, Klaipėda) aptinkami iš neolito laikotarpio (IV–II tūkst. m. pr. Kr.). Tai gintariniai įvairaus pavidalo kabučiai su skyle viename gale, vamzdeliniai ir kitokie karoliai, skirtingos formos sagutės su V raidės formos skylute, ornamentuoti skridiniai, apvarų skirstikliai, grandys su didelėmis skylėmis, žmonių ir gyvūnų figūrėlės, spėjama, tarnavusios kaip amuletai. Dirbinių paviršius puoštas taškeliais, brūkšneliais, dalijančiais į segmentus, atspindėjusius pasaulio sampratą. Viduriniajame neolite gintaras jau buvo mainomas į kitas prekes su Rytų Europos gyventojais. Žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gintaro dirbinių randama mažiau. Pirmaisiais mūsų eros amžiais dideli šio mineralo kiekiai buvo gabenami į Romos imperiją, kurioje veikė gintaro dirbtuvės.

Romos respublikos klestėjimo metu meistrai kūrė iš gintaro skulptūrėles, portretines žmonių galvutes, savo menine išraiška nesiskiriančias nuo to meto tradicinių marmurinių bei terakotinių skulptūrėlių. Plastiškiau ir drąsiau gintaro medžiagą skulptūrėlėms naudojo Imperijos laikotarpio meistrai. Tuo metu buvo labai paplitę gintariniai žiedai su virtuoziškai atliktais skulptūriniais moterų galvų, amūrų ir psichėjų motyvais. Rasti taip pat gintariniai žiedai, neturintys jokių papuošimų. To meto gintarinių dirbinių asortimentą papildo mažos gintarinės amforos ir flakonai, šaukšteliai, šukos, lemputės-lecitos ir kiti dirbiniai, kurių naudojimas pagal paskirtį dėl medžiagos trapumo yra abejotinas.

Gausesni gintaro dirbinių kiekiai Lietuvoje aptinkami kapavietėse, datuojamose V–XII a. Nemaži jo kiekiai liudija, kad šis mineralas buvo populiarus ir mūsų protėvių naudotas gydymo, magijos, puošimosi tikslais. Geltonas akmuo buvo derinamas su stiklo ir emalio karoliukais, juo puoštos žalvario įvijos, iš jo vėrė karolius, darė skritulius, dedamus po moterų nuometais, apeiginius dirbinius (miniatiūrines šukas, audimo įrankius), apeiginius reikmenis. XIV a. Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos miestuose pradėjo kurtis gintaro apdorojimo cechai. XIII–XIV a. šio mineralo dirbinių gamybą stabdė karai su kryžiuočiais. XIV–XVIII a. greta savos gamybos gintaro dirbinių vyravo atvežtiniai gintaru dekoruoti baldai, veidrodžiai, dėželės, indai, kulto reikmenys (kryželiai, rožiniai, krucifiksai, altorėliai).

Ankstyvaisiais viduramžiais gintaras naudotas vien utilitariniams religiniams tikslams. Iš jo buvo daromi rožiniai, kryželiai ir kt. Meniškumui didelę reikšmę turėjo kunigaikščių ir didikų noras kuo daugiau įsigyti vertingų dirbinių. Meninis gintaro apdorojimas ypač suklestėjo XVII–XVIII a. pradžioje. Tuo laikotarpiu meistrai jau mokėjo gintarą tekinti, pjaustyti, raižyti ir šlifuoti, keisti jo spalvą. Šiuo laikotarpiu gintaro daiktais puošiami didikų rūmai ir bažnyčios, jie tampa viena populiariausių dovanų diplomatinių vizitų metu. Dauguma garsiųjų gintaro kūrinių yra pagaminta Dancigo dirbtuvėse. Tai Lenkijos karaliaus Jono III Sobeskio karūna, išskobta iš vientiso gintaro gabalo, karaliui Vladislovui IV dovanotas karinio jūrų laivo modelis ir kiti dirbiniai, Maskvos ginklų rūmų inventoriaus sąrašuose minima gintaro taurė, kurią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinys Stanislovas Vienevskis 1648 m. padovanojo carui Aleksejui Michailovičiui. Manoma, kad ji padaryta taip pat iš vientiso gintaro. Tuo metu klestėjo apvali skulptūrinė ir reljefinė gintaro plastika: kamerinės skulptūrėlės mitologine tematika, šventųjų figūrėlės, medalionai su reljefiniais feodalų portretais. XVIII a. išpopuliarėjo gintaro mozaika. Stambiausias šios rūšies paminklas yra garsusis Gintaro kambarys, kurio sienų mozaikos atsirado iš baldų inkrustavimo gintaru tradicijų, klestėjusių jau XVII a. Medinės kabinetinių spintų, sekreterų, namų altorėlių plokštumos buvo tiesiog meistriškai dekoruojamos gintaro mozaikomis. Turtingų feodalų rūmus puošė veidrodžiai gintariniais pjaustytais arba gintaro plokštelėmis dekoruotais rėmais. Labai aukštą meninį ir techninį meistriškumą buvo pasiekę gildijų meistrai, dekoruodami gintaru medines dėžutes tualeto reikmenims ir brangenybėms laikyti. XVII–XVIII a. auksakaliai mėgdavo šlifuoto gintaro inkrustavimais paįvairinti puošnius sidabrinius bei auksinius kaltinius indus, bokalus, taures, padėklus. Gintaro puošmenų motyvai buvo sėkmingai derinami metaliniuose šviestuvuose: žvakidėse, sietynuose. Savitą įtaigą daro ne tik gintaras, bet ir iš atskirų jo gabalų skulptūriškai apdoroti flakonai, pudrinės, tabokinės, dėžutės.

Kapitalizmo epochoje, perėjus prie gintaro apdorojimo mašinomis, šios taurios medžiagos naudojimo taikomojoje dailėje diapazonas gerokai susiaurėjo; ji daugiausia naudojama moterų puošmenoms, suvenyrams, taigi vėl sugrįžta prie priešistorinių laikų gintaro funkcionalumo tradicijų.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Palangos meistrai per metus apdorodavo 20 tūkst. kg gintaro žaliavos, o šioje pramonėje dirbo apie 300–500 darbininkų, daug pavienių amatininkų. Jie rankiniu būdu gamino įvairius papuošalus, kandiklius, dėžutes, kryželius, rožinius. Palangos gintaro meistrų dirbiniai turėjo didelę paklausą tarptautinėje rinkoje ir sėkmingai konkuravo su vokiečių gaminiais. Palangos gintaro dirbiniai kasmet būdavo vežami į Odesos mugę, kuri trukdavo trejetą mėnesių ir į kurią suvažiuodavo pirkliai iš viso pasaulio.

Pirmojo pasaulinio karo metais Palangos gintaro apdorojimo dirbtuvės buvo sunaikintos, o dalis žymesniųjų meistrų persikėlė į Vokietiją (Karaliaučių). Plėstis Lietuvos gintaro apdorojimo pramonei kliudė gintaro žaliavos stoka ir priklausymas nuo Vokietijos. Turėdama gintaro eksploatavimo monopolį, Vokietija žaliavos pardavimą reguliavo savo interesų naudai. Todėl prieškarinės Lietuvos gintaro pramonė buvo menka ir negalėjo konkuruoti su Vokietija, gintaro apdorojimo pasaulinėje rinkoje lydere.

Tarpukariu gintaro dirbtuvėse buvo gaminami papuošalai (segės, karoliai, apyrankės), rankogalių sąsagos, kandikliai, plunksnakočiai, rašalinės, juo inkrustuodavo metalinius papuošalus, medines dėžutes, baldus ir kitokius dirbinius. Papuošalų formos daugiausia buvo klasikinės, neįmantrios: įvairaus ilgio karolių vėriniai, šlifuoto gintaro segės, nugludintų plokštelių apyrankės. Gintaro dirbiniai kartu su kitais liaudies meistrų kūriniais buvo eksponuojami pasaulinėse parodose: 1937 m. Paryžiuje, 1939 m.  Niujorke ir 1938 m. tarptautinėje amatų parodoje Berlyne. Didžiausią gintaro eksporto dalį sudarė įvairių rūšių karoliai, kandikliai, sagės ir rankogalių sąsagos. Į Afrikos ir Azijos šalis buvo eksportuojami karoliai, į Suomiją, Švediją, Olandiją ir Prancūziją – kiti dirbiniai.

Gintaro apdorojimo raidą Lietuvoje nutraukė Antrasis pasaulinis karas, tačiau jau 5-6-ajame dešimtmetyje gintaro dirbiniai vėl užėmė svarbią vietą tarp kitų dailiųjų dirbinių. Gaminta iki 60 rūšių dirbinių: daugiausia tekintų ir šlifuotų karolių bei įvairių, dažnai natūralistinių augalų formos segių, gyvūnų pavidalo suvenyrų. Gintaras buvo šlifuojamas kampuotomis formomis kaip brangakmenis, o gabalėliai su įdomia vidine tekstūra arba inkliuzais tuo metu buvo laikomi neatitinkančiais standartų.

Nuo 1957 m. Lietuvos gintaro pramonėje įsigalėjo nauji apdorojimo būdai, įvestos naujos techninės sąlygos, kurios leido maksimaliai išryškinti gintaro medžiagos savybes ir panaudoti tobulesnę technologiją. Jeigu anksčiau tekinant karolius, atliekos sudarydavo ne mažiau kaip 70% visos dirbiniui naudotos medžiagos, tai dabar šios atliekos buvo gerokai mažesnės. Skulptorius ir dizaineris Feliksas Daukantas pirmasis prabilo apie natūralių gintaro savybių: vaiskumo, besimainančių atspalvių, daugiasluoksniškumo – išryškinimą ir iškėlė Baltijos auksu praminto mineralo vertę. Kovodamas su stereotipais, jis pradėjo negatyvinę raižybą: gintare įrėždavo įvairių motyvų, netgi peizažus iš kitos gabalėlio pusės. Šis kūrybos etapas, prieštaraujantis dailininko propaguojamam natūralumo išsaugojimui, atvedė jį prie gintaro gabalėlio pateikimo kaip unikalaus meno kūrinio. Dailininkas pritaikė specifinį šlifavimo būdą: kiekvieną gintaro gabalėlį apdorodavo atsižvelgdamas į gamtos suteiktas formas – aptakaus ovalo, lašo, apskritimo, palikdamas nenugludintas vietas, kiaurymes, matinio paviršiaus lopinėlius.

Tolesnę gintaro papuošalų raidą paveikė Estijos dailės instituto Dailiojo metalo katedros absolvento Kazimiero Simanonio kūryba. Jo papuošalo samprata skyrėsi nuo F. Daukanto, akcentavusio formos asketizmą, demokratines tendencijas ir metalo detalių unifikavimo galimybes. K. Simanonis traktavo gintaro papuošalą kaip prabangos, reprezentacijos objektą, kuris dėvimas ypatingomis progomis. Dailininkas papuošaluose atgaivino raižymą, inkrustavimą, filigraną, apvirinto sidabro techniką, itin tikusią prie netaisyklingos formos mineralo.

Nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio ir visą  9-ąjį dešimtmetį Lietuvos taikomojoje dailėje ryškėjo sąsajos su postmodernizmo daile. Įvairūs pusiau brangūs akmenys tapo parankesni postmodernizmo idėjų raiškai. Gintaras netiko postmodernistų pamėgtam būdingų akmens savybių ignoravimui, pigių medžiagų pateikimui kaip ilgaamžių.

Ir tik XX a. pabaigoje sumenkusį lietuvių dailininkų dėmesį gintarui nutarė atgaivinti šios juvelyrikos srities plėtojimu susirūpinę entuziastai. 1990 m. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, buvo atidaryta gintaro dirbinių paroda. 1993 m. Virginija ir Kazimieras Mizgiriai Nidoje, o 1998 m. ir Vilniuje atidarė Gintaro muziejų-galeriją. Šios dvi galerijos pradėjo propaguoti gintarą ir telkti juvelyrus, dirbančius su šiuo akmeniu. Galerijose savo kūrinius eksponavo Birutė Stulgaitė, Vytautas Matulionis, Žilvinas Bautrėnas, Sigitas Virpilaitis, Vaidilutė Vidugirytė ir Jonas Balčiūnas, Eimantas Ludavičius, Vitalijus Milkintas, Solveiga Krivičienė, Indrė ir Redas Diržiai, Ąžuolas Vaitukaitis ir kiti. Atgaivinus senąją Hermanno Blodes menininkų Mekos idėją, 1996 m. greta jau veikiančio muziejaus Nidoje iškilmingai atidaryti Menininkų namai, į kuriuos kviečiami menininkai, gintaro meistrai ir tie, kurie net neturėjo rankose gintaro, bet nori prie jo prisiliesti, ką nors sukurti ir ieškoti naujų šio unikalaus akmens išraiškos būdų. Čia jau dirbo ir surengė parodas menininkai iš Lietuvos, Suomijos, Olandijos, Estijos, Ukrainos, Islandijos, Prancūzijos, Lenkijos, taip pat Vilniaus, Lodzės, Talino meno akademijų studentai bei dėstytojai. 1999 m. galerija buvo pakviesta dalyvauti tarptautiniame Baltijos šalių gintaro dirbinių konkurse. Po atrankos Vilniuje iš 25 lietuvių dailininkų į konkursą pateko aštuoni. J. Balčiūnas ir V. Vidugirytė šiame konkurse laimėjo 3-ąją vietą. Lietuvai atstovavo ir Baltijos gintarą garsino S. Virpilaičio kaklo papauošalas „Auksas ir gintaras“, kuris Tarptautiniame gintaro konkurse Vokietijos gintaro muziejuje (Ribnitz Damgarten) pelnė Grand Prix. Stengiantis plėsti gintaro populiarinimo geografiją, buvo sukurta ir kilnojama ekspozicija „Baltijos gintaras: istorija ir dizainas“, kurią sudaro 4 dalys: istorinė, archeologinė, šiuolaikinių menininkų darbai (B. Stulgaitės, V. Matulionio, Ž. Bautrėno, Ą. Vaitukaičio, S. Virpilaičio, J. Balčiūno ir V. Vidugirytės) ir liaudies meistrų kūryba. Ši ekspozicija apkeliavo daugelį pasaulio šalių: Islandiją, Kanadą, Belgiją (pristatyta Europos Parlamente, Vidurio ir Rytų Europos šalių kultūros projekte), JAV (Vašingtonas ir Čikaga), eksponuota Europos kultūros fondo organizuotame šiuolaikinio meno festivalyje Vittoriano muziejuje, Romoje. Paroda kartu su įranga sudaro apie 700 kg svorį ir užima apie 120 m2 plotą. Šiuo metu šią daugelį pasaulio šalių apkeliavusią ekspoziciją galima pamatyti gintaro galerijoje „Kryžių kalnas“.

Taigi galima teigti, kad dabar gintaras Lietuvoje išgyvena kokybiškai naują atgimimo laikotarpį.