Šv. Mykolo g. 12, Vilnius

Baltijos gintaro meno centro galerijoje galima pasigrožėti nuolat atnaujinama Lietuvos ir užsienio šalių menininkų darbų ekspozicija. Savo juvelyrinius darbus čia yra pristatęs ne vienas Lietuvos menininkas. Baltijos gintaro meno centras nepamiršta ir savo muziejinės veiklos. Tad čia įrengtame muziejuje Baltijos gintaro ekspoziciją kartais keičia jo giminaičiai iš įvairių pasaulio kampelių.

Parodos

2010 12 10–2011 03 03

Menininkės A. Mažuolės tapybos paroda „Charizmos taškai“

2009 m. gruodžio mėn.

R. Padlecko paroda „neseNI DArbai“

„Krentant lapams, o vėliau ir snaigėms, nejučia prisimeni vasarą. Šios vasaros nuotykiai vyko Neringoje. Ten rengiau savo parodą Gintaro galerijoje-muziejuje. Taigi ši paroda yra vasaros ir tos parodos atgarsiai. Ji gerokai transformavosi. Prie mano žinių ir išankstinių nuostatų apie Neringą prisidėjo ir autentiški įspūdžiai…“

2009 m. balandžio mėn.

M. Maskoliūnaitė ir A. Bankauskaitė „Baltos varnos“

Tai konceptualios juvelyrikos paroda bei kitoks požiūris į sidabro papuošalus su gintaru. Vienas iš pagrindinių elementų, dominuojantis visoje kolekcijoje yra apskritimas (žiedas), kuris naudojamas žieduoti baltas varnas – tuos, kurie nori išsiskirti.

2009 m. kovo mėn.

Paroda „Pasaulio gintaras“

Gintaro muziejaus-galerijos (kuratorius K. Mizgiris), Hamburgo universiteto (kuratorius prof. W. Weitschat) iniciatyva atidaryta paroda, kurioje buvo gausybė gintarų iš įvairių pasaulio vietų.

2008 m. kovo mėn.

Paroda „Dominikos gintaras“

Gintaro muziejaus-galerijos (kuratorius K. Mizgiris), Hamburgo universiteto (kuratorius prof. W. Weitschat) ir Pasaulio gintaro muziejaus (Santo Domingo, Dominikos Respublika) (kuratorius J. Calidad) iniciatyva surinkta ir atvežta įspūdinga Dominikos gintaro kolekcija. Didžiuliai gabalai, melsvai šviečiantys UV spinduliuse, unikali inkliuzų kolekcija su faunos ir floros pavyzdžiais.

2008 m. vasario mėn.

A. Mikutis ir J. Vazalinskienė „Simbiozė“

Rūbų dizainerės J. Vazalinskienės ir juvelyro A. Mikučio bendras projektas. Suknios ir jas puošiantys gintariniai dirbiniai.

2007 m. balandžio mėn.

R. Padlecko paroda „Autoportretas“

Atvira ir nuoširdi jubiliejinė paroda apie save ir savo gyvenimą. Autorius naudoja koliažą, juvelyriką, fotografiją, tapybą. 

2006 m. balandžio mėn.

N. Erminas „Žmogus“

„Tarsi raudona gija beveik kiekviename kūrinyje išnyra garsiojo Juodkrantės lobio figūrėlė, apibendrintų formų žmogaus pavidalo amuletas. Tai, ko gero, ir yra tasai žmogus, kuriam skiriama paroda: žmogus, atėjęs iš amžių glūdumos, skirtas ginti, saugoti, gelbėti, padarytas iš šventu laikyto gintaro ir netikėtai įgavęs postmodernistinį variantą.“

2006 m. vasario mėn.

A. Mikutis ir Ą. Vaitukaitis „Pelenų auksas“

Dailininkai neįvardijo savo kūrinių, sukurtų gilinantis į baltų etnokultūrą, o konkrečiai papuošalus, autorystės: mėgdžiodami tuos, kurie kadaise darė amuletus bei seges pagal savo tėvų ir protėvių dirbinių pavydžius, panoro likti bevardžiai. Nesitenkindami publikuota medžiaga, jie išsirūpino leidimą į muziejaus fondus ir savomis rankomis palietė tokius žalvarinius dirbinius, kokie ir yra archeologų iškasti iš žemės – pelenų spalvos, daugelio šimtmečių senumo. Mums jie yra aukso vertės. Betarpiškos pažinties su archeologiniais papuošalais inspiruotiems „Pelenų aukso” autoriams neprireikė romantiškai „pasendinto” daikto stilistinių klišių: paauksuotas sidabras spindi ryškai, kaip kad ir kadaise spindėdavo išblizgintas žalvaris. Senovinių dirbinių formų ir semantikos citatas dailininkai pasirenka apdairiai, nesileidžia į teatrališką suprimityvinimą. Ir sukuria papuošalus, tinkančius nešioti šių dienų žmonėms, kuriuos žavi archaikos dvasia.

2004 m. gruodžio mėn.

A. Mikutis „Praradimai“

Dailininkas improvizuoja pagoniškosios lietuvių mitologijos temomis, kurdamas mitologinių būtybių statulėles, remdamasis įvairių šalių archajiniu menu. Panteono vyriausiasis dievas Perkūnas atrodo ne kaip grėsmingas žaibų valdovas, o kaip šokanti rytietiška dievybė, miško deivė Medeina asocijuojasi su afrikiečių skulptūra, o jūros dievo Bangpūčio figūra – su mėgėjišku primityvizmu. Dėmesį patraukia šiltas humoras, būdingas ir lietuvių liaudies pasakų personažams. Ir gera, ir bloga daranti namų dvasia Kaukas panaši į užguitą, susigūžusį paukštį, Giltinė bando gąsdinti ilgu, dvišaku liežuviu, groteskiškos Raganos veidas panašus į beždžionės snukutį.

2004 m. birželio mėn.

N. Erminas „REMIX“

Parodoje eksponuoti mediniai objektai labiau primena  buities daiktus (plaktuką, vinis, kirvį), bet nelogiškai sukonstruoti, neatitinka žmogaus kūno mastelių arba nežinia kam skirti, vienu žodžiu, daiktai nefunkcionalūs, skatinantys galvoti apie kasdienių daiktų, kuriais save apsupame, reikalingumą bei vertingumą. Plėtodamas išgalvoto, žaislinio pasaulio idėją, dailininkas padarė šių kūrinių remiksus iš gintaro: lėliško dydžio Stalo įrankius, saldžiai puošnią gintarinę liemenę Barbės vyrui (žmogui-galiūnui skirta Liemenė I yra išskaptuota iš beržo ir patikima tartum šarvai), miniatiūrinę keptuvėlę ir visai kaip tikrą keptą kiaušinį, kurio baltymą imituoja baltasis gintaras, trynį – skaidrus geltonas, kuriame dar įklimpęs vabalėlis – inkliuzas. Tokiais pokštais sėkmingai kvestionuojamos ribos tarp to, kas tikra, ir kas fiktyvu.