Juodkrantės lobio istorija prasideda XIX a. viduryje, kai Kuršių mariose gilinant laivybos farvaterį ties Juodkrante buvo rasta nemažai gintaro žaliavos. Pasklido gandai apie didžiulius gintaro išteklius Kuršmarių dugne. 1857 m. du garsūs to meto Klaipėdos pirkliai Wilhelmas Stantienas ir Moritzas Beckeris įkūrė firmą „Stantien und Becker“. Mažame žvejų miestelyje, Juodkrantėje jie ėmė nuolatos kasinėti marių dugną. Kuršmarių dugno smėlėtoji masė garinėmis žemkasėmis būdavo iškeliama ir pilama į mažus laivelius su sijotuvais. Smėlį išsijodavo atgal į marias, o sijotuvuose likdavo medis, durpių gniutulai ir gintaras. Toks kasimo būdas pasirodė esąs efektyvus – per metus buvo iškasama per 70 tonų gintaro.
Netrukus paaiškėjo, jog kartu su gintaro žaliava dienos šviesą išvysdavo ir kadaise žmogaus rankų paliesti gintaro gabaliukai. Ilgą laiką niekas nesuprato milžiniškos šių radinių archeologinės ir mokslinės vertės. Iš pradžių šiuos priešistorinius dirbinius darbininkai parduodavo arba tiesiog dovanodavo kaip keistenybes į Juodrantę atvykusiems lankytojams. Žinoma, jog ypač vertinga kolekcija (joje buvo ir labai reta gintarinė žmogaus figūrėlė) buvo parduota į Niujorką. Tolesnis šios kolekcijos likimas iki šių dienų nėra žinomas. Ir tik po 3 metų nuo gintaro gavybos Juodkrantėje pradžios, į firmą „Stantien und Becker“ atėjus dirbti geologui ekspertui R. Klebsui, buvo uždrausta prekyba moksliškai vertingais gintaro pavyzdžiais. Darbininkai, kuriuos pagaudavo vagiant gintarą būdavo smarkiai baudžiami.
1860–1881 m. buvo surinkta garsioji R. Klebso kolekcija, kurią sudarė gintaro žaliava ir 434 įvairių formų neolito laikotarpiu (III tūkst. pr. Kr.) pagaminti gintaro dirbiniai. Pagrindinė Juodkrantės lobio radimvietė buvo plokščia Kuršmarių sekluma, kuri plytėjo 650 m į šiaurę nuo Juodkrantės ir tęsėsi apie 2,5 km. Senieji gintaro dirbiniai buvo rasti kartu su gintaro žaliava 2–4 metrų gylyje. Lobį sudarė gintaro žaliava ir įvairių formų dirbiniai – ilgi ir siauri, taisyklingi ir įstrižu pagrindu, beveik stačiakampiai, ovalūs kabučiai. Rasta įvairių sagų – nedidelių apskritų ir ovalių, iki 4,5 cm ilgio, didelių laivelio pavidalo, lygaus paviršiaus ir taškuotų. Juodkrantės lobyje yra ir įvairių vamzdelinių karolių – tik retušuotu paviršiumi ir gerai nugludintų, visai tiesių ir šiek tiek išpūstais šonais, nemažai grandžių ir skridinių (amuletų). Visus šiuos dirbinius R. Klebsas aprašė knygoje „Akmens amžiaus gintaro papuošalai“ (1882). Ypač vertingi šioje kolekcijoje neolito amžiaus plastinio meno kūriniai – gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės.
Šios skirtingų formų bei individualaus skulptūrinio apdorojimo figūrėlės gali būti laikomos seniausiais plastinio meno Lietuvoje pavyzdžiais. Viena jų, matyt, vaizduoja moterį, kita tik žmogaus veidą. Manoma, kad figūrėlės buvo nešiojamos kaip amuletai, nes kai kuriose buvo išgręžtos skylutės. Juodkrantės lobyje buvo aptikta ir labai suschematinto gyvulio, greičiausiai arklio galva. Daugiausia rasta cilindrinių karoliukų, sagų, skritulėlių, akmeninių kirvių pavidalo pakabučių. Gintarinės lęšiuko formos sagos, prieš 4000 metų nešiotos Kuršių nerijos gyventojų, turi siūlui verti V raidės skylutes, kurios kaip ir pakabučių bei figūrėlių pragręžtos labai būdingu neolitui ir ankstyvajam žalvario amžiui būdu primityviais titnago grąžteliais. Kadangi grąžtelis būdavo neilgas ir su šiek tiek smailesne viršūnėle, tai skylutės buvo gręžiamos iš abiejų pusių, todėl jos yra dviejų, savo viršūnėmis susiliečiančių kūgių pavidalo. Gintariniai pakabučiai, sagos ir skritulėliai buvo šlifuojami, todėl jų paviršiuje sunku įžiūrėti ankstesnio apdorojimo žymių. Tad datuojant dirbinį itin svarbu ištirti šlifavimo nepaliestas skylutes. Juodkrantės lobio gintarinėms žmonių figūrėlėms yra gimininga nedidelė gintarinė žmogaus figūrėlė, kiek vėliau dr. V. Henšės rasta į pietus nuo Nidos kartu su akmeniniais kirvukais ir kitais akmens amžiaus dirbiniais. Savo forma ir apdorojimu ji artima Estijoje, Tamulos gyvenvietėje, rastai kaulinei žmogaus figūrėlei. Dalį Nidoje kiek ankstėliau už Juodkrantės lobį rastų neolito gintarinių dirbinių išsidalijo atskiri mėgėjai. Pavyzdžiui, viena žmogaus figūrėlė pateko į privačią kolekciją Niujorke.
Apie šiuos vėlyvojo akmens amžiaus Narvos kultūros gintaro meno dirbinius garsas paplito po visą pasaulį. Juodkrantės lobis stebina tuo, kad sudarytas iš įvairiausių laikotarpių ir įvairiausių kultūrų dirbinių. Tyrinėtojai spėlioja, kaip tai galėjo atsitikti. Viena versija, kad dirbiniai galėjo būti atplauti iš Sembos pusiasalio akmens amžiaus gyvenviečių per prataką, kurių būta daug to meto Kuršių nerijoje. Kiti bando įrodinėti, kad tai galėjusi būti ilgalaikė aukojimo vieta. Yra žinoma, kad alkduobės (aukojimo vietos) šimtmečiais išlikdavo toje pačioje vietoje. Be to, akmens amžiuje aukas dažnai skandindavo vandenyje, aukų deginimas atsirado kartu su žemdirbyste.
Po to, kai R. Klebsas savo knygoje „Akmens amžiaus gintaro papuošalai“ aprašė visus šiuos amuletus, Juodkrantės lobis buvo eksponuotas Karaliaučiuje. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metu šis lobis dingo kartu su kitais unikaliais gintaro eksponatais, taip pat ir garsiuoju gintaro kambariu. Ir tik šiame universitete dirbusio profesoriaus Andre dėka, kuris artėjant frontui vertingiausius muziejaus gintaro eksponatus sukrovė į dėžes ir evakavo, iki mūsų laikų yra išlikę keli Juodkrantės lobio amuletai. Jų likimas ilgą laiką buvo nežinomas, manyta, kad jie negrįžtamai prarasti. Tačiau vėliau buvo aptikti paslėpti netoli Giotingeno pilies Žemutinėje Saksonijoje. Sukrautus irstančiose dėžėse juos pastebėjo okupacinės kariuomenės kareiviai. 1958 m. kai kurie jų pateko į Giotingeno Jurgio Augusto universiteto Geologijos ir mineralogijos institutą ir muziejų. Gautos vertybės čia saugomos iki šiol.
Atkurtą Juodkrantės lobio kolekciją galima pamatyti Gintaro muziejuose Nidoje ir Vilniuje. Tai aukščiausios kvalifikacijos Prano Gudyno meno kūrinių restauravimo centro restauratorės dailininkės Bronės Kunkulienės darbas. Ji šią kolekciją atkūrė vadovaudamasi išlikusiais piešiniais, lygindama juos su analogiškais Lietuvos pajūrio akmens amžiaus radiniais.
