SUSIDARYMAS
  

"Gintaras tikrai turįs gaivumu trykštančią gyvenimo jėgą. Jo pradžia vešliuose miškuose, mūsų Tėvynės žemelės tėvynainiuose. Vėliau ant jų užvirtę vandenys ir masės žemių. Bet anojo gyvenimo brangenybės jame išsaugotos. Ir dabar gintare atsispindi ir šviesa, ir džiaugsmas. Iš senovės mūsų Tėvynėje žmonės kėlė gintarą iš jo kapų ir tartum įliejo į jį kai ką iš savojo gyvenimo. Ką jie jautė, su gražiais linkėjimais žymėjo tai gintaro gabalėliuose, vėrė ant šniūrelių ir davė juos savo mylimiems į gyvenimo ar mirties kelionę."

Vydūnas

Jei paklausite lietuvio, iš kur jūroje atsirado gintaras, dažnas papasakos legendą apie nelaimingą deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę. Dievas Perkūnas, sužinojęs, kad paprastas mirtingasis Žemės sūnus išdrįso palytėti vandenų dievaitę, sviedė žaibą ir sudaužė jūros dugne stovėjusią gintarinę pilį, o Kastytį ir jo laivą nuskandino. Iki šiol bangos vis išplauna į krantą gintaro gabalus – rūmų skeveldras. O Jūratės ašaros, kurias dievaitė tebelieja, – tai maži gintarėliai. Jais jūra po audrų nubarsto krantą.

Kas yra gintaras?
Susidarymas
Morfologija
Inkliuzai
Spalvos
Gavyba
Apdirbimas
Tikras ar ne?
Savybės
Gintaro keliai
Archeologiniai radiniai
Gintaras medicinoje
Giminaičiai pasaulyje
Muziejus muziejuje

Mokslininkai sako, kad gintaras (arba sukcinitas) – tai fosiliniai pušų sakai, pakitę dėl mikroorganizmų veiklos, oksidacijos ir kitų procesų. Norėdami įsivaizduoti, kaip viskas vyko, pabandykime šoktelėti keletą dešimčių milijonų metų atgal į pietinius dabartinės Skandinavijos rajonus ir gretimus Baltijos jūros dugno plotus (Baltijos jūra pradėjo formuotis tik prieš 13 tūkst. metų), kur daugiau nei prieš 55 mln. metų augo spygliuočių miškai. Anuomet buvęs subtropinis klimatas ėmė karštėti. Dėl šios priežasties spygliuočiai pradėjo skirti labai daug sakų, todėl bet kokie menkiausi medžio pažeidimai sukeldavo smarkų sakų tekėjimą. Žinoma, šiandien žemėje neišliko nė vienos pušų rūšies, kuri savo savybėmis būtų gimininga gintarmedžiams.

Gintaras formavosi nuo pat sakų išsiskyrimo pradžios iki kol pateko į Sembos telkinį. Nuo įvairių procesų sakai keitėsi ir sudarė medžiagą, kuri jau nebebuvo panaši į pirminius sakus. Vėliau savo darbą atliko upės - jos išplovė ir nunešė gintarą į įvairius užutekius. Gintaringą sluoksnį užklojo deltų nuogulos ir jis išliko iki mūsų dienų. Šių uolienų, vadinamų mėlynąja žeme, kubiniame metre yra nuo 0,5 iki 2,5kg gintaro. 5-11 m žemiau jūros lygio slūgsantis 7-8 m storio šios žemės sluoksnis ties Palvininkais – didžiausia gintaro radimvietė iš visų žinomų. Manoma, kad visame vakarinės Sembos pusiasalio dalies plote yra keli šimtai tūkstančių tonų gintaro.
Kuršių mariose, ties Juodkrante išžvalgytas 3000 ha gintaro telkinys.
Šiame Baltijos regione yra apie 90 procentų viso pasaulio fosilinių sakų išteklių.

Literatūra