LAIMINGO LIKIMO NAMAS

Pastatą, kuriame susikryžiavo, susipynė šešių amžių erdvės ir kontūrai, 1995 m. busimam Gintaro muziejui-galerijai nusipirko Mizgiriai.

Restauratorei Aldonai Švabauskienei atlikus architektūrinius tyrimus paaiškėjo daug įdomių dalykų. Barokinis pastatas pasirodė išsaugojęs ir renesanso, ir klasicizmo architektūros liekanų, o XVIII a. pabaigoje jis gerokai praplėstas, sujungiant su gotikiniu nameliu kiemo gilumoje. Nuo klasicizmo laikų čia nebuvo jokių didesnių remontų, išlikęs net sienos tapybos dekoras po pakabinamomis lubomis.

Laimingo likimo namas
Istoriniai tyrinėjimai
Archeologinė ekskursija

Beieškant istorijos šaltiniuose minėtų rūsių Mizgiriams likimas pateikė didelę staigmeną - atkastuose rūsiuose rasta neįkainojama archeologinė vertybė - XV a. pabaigos keramikos išdegimo krosnys.

Nusileidimą iš viršutinės galerijos salės į rūsį archeologas Gediminas Gendrėnas pavertė fantastine kelione į amžių glūdumas. Pasirodo, nusileidę iš gatvės keliais laipteliais žemiau (70 cm) į galeriją, mes iš XXI amžiaus patenkame į XVII amžiaus aplinką. Nusileisdami dar 3 metrais žemiau, į rūsį, atsiduriame XIV-XV amžiaus kultūriniame sluoksnyje - toje žemėje, kuria vaikščiojo pirmieji šios miesto dalies gyventojai.

Čia, šalia gintaro, eksponuojami visos Europos mastu reikšmingi archeologiniai radiniai: autentiški dviejų keramikos išdegimo krosnių dirbtuvės fragmentai, jose pagaminta buitinė keramika, kokliai. Manoma, kad šiose dirbtuvėse buvo gaminami Vilniaus Žemutinės pilies kokliai. Dėl vietos stygiaus eksponuojama tik maža archeologinių radinių dalis, tačiau ateityje Mizgiriai tikisi ekspozociją išplėsti ir lankytojus supažindinti su visa rasta archeologine medžiaga.

Tris metus trukę archeologiniai kasinėjimai ir nusitęsę remonto darbai baigėsi 1998 metų kovo 27 dieną - muziejų aplankė pirmieji lankytojai.