ARCHEOLOGINĖ EKSKURSIJA
Mūrinis pastatas pastatytas XVIIa. pradžioje. Mūrinių rūsių per tris šio namo istorijos šimtmečius čia nebuvo. Šie rūsiai įrengti tik po 1997m. archeologijos tyrinėjirnų. Nuo dabartinių rūsio grindų bekylančios arkos - tai pastato pamatų arkinės konstrukcijos. Kai 17a. pradžioje buvo statomas šis pastatas, jau tris šimtmečius sklype gyvenusios rniestetėnų kartos buvo suformavusios virš trijų metrų storio žemių sluoksnį, kurį archeologai vadina kultūriniu. Manykime, kad tai buvusi viena iš priežasčių paskatinusių statytojus išmūryti arkiniais vadinamus šio pastato pamatus. Taip mūrydami pamatus ano meto statybininkai taupė ne tik statybines medžiagas, bet ir išvengė sunkių žemės darbų. Juk tik arkų atrarnas tereikėjo įkasti iki trijų rnetrų gylyje buvusio tvirto, pamatams atremti tinkančio, žemės paviršiaus.
|
Laimingo likimo namas |
|
| Gintaro muziejaus - galerijos patalpų pirmojo aukšto grindys
yra kiek žemiau nei dabartinis Šv. Mykolo gatvės ir kiemo paviršius. Restauruodami
17a. statyto pastato patalpas ir norint sugražinti jų tikrąsias erdves, grindys buvo
įrengtos senųjų aukštyje. Todėl įėjus į patalpas tenka nuo mūsų dienų kierno
grindinio laipteliais nusileisti į 17-ąjį amžių. Tuomet pastatas buvo dviejų
aukštų. Jame buvo po keturias patalpas kiekvienarne aukšte. Pirmajame aukšte, kur
dabar yra parodinės salės, buvo priemene, didydis gyvenamasis kambarys, karnara ir
virtuvė. Šiuo metu restauruoti du 17a. pirmojo aukšto kambariai. Pasukę į kairę ir įėję į Gintaro galerijos parodų salę, Jūs patenkate į didijį gyvenamąjį kambarį. Šiarne kambaryje buvo keturi langai. Didžiosios pratysos formos įgilintos sienoje arkinės nišos - tai senųjų langų kontūrai. Du iš jų - namo pietinėje pusėje, kur 19a. pradžioje buvo iškirsti dabartiniai keturkampiai langai. Kiti du langai buvo kambario rytinėje pusėje. 17-18 amžiais tarpuvartės iš Šv. Mykolo gatvės dar nebuvo. Tarp langų mažosios nišelės. Jose tilpdavusi žvakidė, kampe, galimas dalykas, kryželis. Tik šiaurinėje sienoje, ties durimis, pro kurias Jūs įėjote į kambarį, didelė niša. Tokioje nišoje anuomet įrengdavo sieninę spintą ar lentynas. Tų pačių durų kairėje pusėje stovėjusi koklinė krosnis. Iki rnūsų dienų ji, deja, neišliko. 17a. kambario grindys buvo išgrįstos rnolinėmis keturkampėmis plytelėmis.
|
||
| Pro kitas duris patenkame skliautuotą patalpą, kuri 1684m. ir
1685rn. dokumentuose vadinta kamara. Grindys joje, kaip ir didžiajame kambaryje, buvo
išklotos keturkampėrnis molio plytelėmis. Kamaroje tebuvo vienas langas. Priešingoje
patalpos pusėje tebeišlikusi didžiulė atvira arka, už kurios buvo aptiktos virtuvės
židinio liekanos. Dideli pokyčiai šiame name vyko 18 pabaigoje - 19a. pradžioje, kai po didžiulio gaisro šis namas Šv. Mykolo gatvėje buvo perstatytas. Tuomet buvo išmūrytas rytinis namo korpusas sujungtas tarpuviete, įrengtas vidinis kiemas, kuris beveik nepakito iki mūsų dienų. Buvo nugriauta ir 17a. statyto namo šiaurinė siena. Jos pamatus matome besileisdami laipteliais į rūsį. Anapus šios sienos jau 19a. pradžioje statyti mūrai. Iš to meto išlikę ir restauruotos pirmojo aukšto medinės lubos. Aptiktame seniausiame šio namo dokumente,. datuotame l684 metais, pastatas vadinamas "Kamienica Saugowiszowska". Tikėtina, kad seniausiu mums žinomu šio pastato savininku, o gal ir statytoju, 17a. buvęs anoks Saugavičius. Žinoma, kad 1685m. namą iš kunigo Jono Jendžejevskio įsigijo Kamaldulių ordinas ir savo nuosavybėje jį išlaikė iki 1831 metų. Kamalduliai - tai nuo 1660m. Lietuvoje įsikūręs katalikų vienuolių ordinas. Čia jis turėjęs du vienuolynus. Vienas jų buvo Vygrių ežero saloje netoli Suvalkų, o antrasis, kuriam ir priklausė šis pastatas, šalia Kauno, Pažaislyje. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia Kamaldulių vienuolyną uždarė. Tačiau pastatas išliko katalikų bažnyčios rankose. Nuo 1832m. šis namas priklauisė Vilniaus Kapitulai. Po II-ojo Pasaulinio karo name gyveno Vilniaus miestelėnai. Prieš mūrinio namo statybą šis Vilniaus sklypas jau buvo tankiai užstatytas. Po 17a. kambarių pirmojo aukšto grindimis archeologai atkasė 16a. viduryje sklype stovėjusių dviejų medinių pastatų liekanas. Pastatuose buvo molinės aslos, kambariuose stovėjo koklinės krosnys. Surasta to meto gyventojų naudotų keramikinių indų šukių, metalinių buities dirbininių, krosnių koklių. Kai kuriuos iš šių dirbinių yra rodomi nedidelėje archeologinių radinių ekspozicijoje. Abu šie mediniai pastatai sudegė. 16a. gaisrai mieste kildavo gana dažnai.
|
||
| Medinial pastatal buvo pastatyti nuardžius ir žemėmis užpylus
sklype XVa. pab. - XVIa. Pradžioje čia veikusias keramikos dirbtuves. Gintaro muziejaus
rūsyje Jūs matote archeologų atkastas keramikos degimo krosnis. Ekspozicijoje rodomi
restauruoti šiose krosnyse išdegtų indų ir koklių pavyzdžiai. Tai tik nedidelė čia
surastų dirbininių dalis. Tarp krosnių išsaugotas ir autentiško akmenų grindinuko
fragmentas, kuriuo prieš penkis šimtus rnetų vaikščiojo keramikos dirbinius gaminę
meistrai. Jei dirbtuvių akmenų grindinuką ir keramikos degimo krosnis stebėsite
kitame, po didžiuoju kambariu įrengtame rūsyje, atkreipkite dėmesį po grindinuku,
žemių pjūvyje matomus įvairaus atspalvio juosvos žemės sluoksnelius. Tai 14 - 15a.
sklype buvusių žemės paviršių ir iškastų duobių pjūviai. Šiuose sluoksniuose
archeologai surado to laikmečio keramikos, kaulo ir metalo dirbinių, aptiko medinių
statinių liekanas. 15a. sluoksniuose surasta daug kaulo ruošnių. Tai liudija, kad
netoliese būta kaulo dirbinius gaminusių amatininkų dirbuvės. Dalis 14 - 15a.
dirbinių rodoma ir įrengtoje ekspozicijoje. Čia galime patirti, kad Šiame sklype
įsikūrę Vilniaus miestelėnai vaikščiojo net keturiais metrais žemiau nei dabartinis
Šv. Myko1o gatvės grindinys.
|
| COPYRIGHT 2000 (C) Matas Mizgiris |  |