MORFOLOGIJA

    
Žiūrėdami į natūralaus gintaro gabalus, galime suprasti, kaip sakai lašėjo, varvėjo ar slinko. Kai kurie gintarai turi taisyklingą lašo formą, kiti sustingo it varvekliai, daug sakų medžio kamienu nuslinko ant žemės ir sukietėjo, tapo gumulais arba kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.

Morfologinės gintaro rūšys yra dvi – vidiniai lęšiai, susidarę iš pirminių sakų įvairiose medienos ir žievės dalyse, ir paviršiniai varvekliai, lašai ar kamieninis gintaras, atsiradę sakams išsiliejus į paviršių. Varveklinis gintaras sudaro beveik 80%. Gerai išlikusių morfologinių gintaro atmainų yra nedaug - dažniausiai randami tik jų fragmentai, aplaužyti ir nuzulinti gintarui keliaujant. Žinant būdingus jų bruožus, atmainas nesunku nustatyti.

Kamieno viduje yra tam tikra kanalėlių sistema, gerai izoliuota nuo kitų medienos indų,- ja ir teka sakai. Labai suspausti (iki 20 atm), jie lengvai išsilieja.

Kas yra gintaras?
Susidarymas
Morfologija
Inkliuzai
Spalvos
Gavyba
Apdirbimas
Tikras ar ne?
Savybės
Gintaro keliai
Archeologiniai radiniai
Gintaras medicinoje
Giminaičiai pasaulyje
Muziejus muziejuje

SCHEMA

Medieniniai lęšiai (2%) yra skaidrūs, nes juos sudarantys sakai buvo labai suslėgti ir izoliuoti nuo išorės poveikio. (1)

Požieviniai lęšiai susidarydavo sakams plūstant po žieve, jai atsiplėšus nuo medienos. Jų kontūrus formavo susidariusi požievinė ertmė. Požievinių lešių paviršiuje visuomet randama brazdo plaušinio audinio atspaudų. (2)

Žievinis gintaras susidarė storoje gintarmedžio žieveje, prasiskyrus jos plokštelėms. Žievinio gintaro lęšiai labai savitos netaisyklingos formos, karpytais pakraščiais, juos suformavo prasiskyrusių žieves plokštelių kontūrai. Jiems būdingi atspaudai iš abiejų pusių: vienoje - iškilūs, kitoje - tokios pat formos įdubę. (3)

Gintaro varvekliai (12%) skirstomi į mikro- ir makrovarveklius. Mikrovarvekliai (,,gintaras gintare") - makrovarvekliuose užsikonservavusios pirmosios ištekėjusių sakų porcijos - stambių varveklių užuomazgos. Makrovarvekliai susidarydavo sakams tolydžiai tekant iš sužalotos medžio vietos. Pastarieji - pagrindinė augalinių ir gyvūlinių liekanų talpykia, juose aptinkama daugiau kaip 95% visų inkliuzų. Dauguma varveklių turi aiškias prikibimo žymes, šios rodo juos kabėjus ant nestorų (2-8 cm skersmens) šakų. (4)

Gintaro lašai (5%) - atitrūkęs nuo varveklių ir kamienu tekančių srovių  sakų perteklius. Jie įvairaus dydžio, nevienodai išsilaikę ir dažnai deformuotos struktūros. Daugiausiai pasitaiko (apie 30%) krintant susiplojusių lašų. Labai nedaug yra taisyklingos formos - jie gali būti susidarę sakams tekant iš medienos plyšių arba jiems nukritus į vandenį. (5)

Kamieninis gintaras - gausiausia ir įvairausia gintaro morfologinė atmaina (58%). Išsilieję kamieno paviršiuje, sakai sudarydavo dideles sankaupas ir jos palengva tekėdavo žemyn. Saulės kaitinami, jie daug kartų išsilydydavo ir vėl sukietėdavo. Nuo kaitros išgaruodavo lakiosios dalys, tačiau iš klampios sakų masės ne visos dujos pajėgdavo išgaruoti. Sakams šliaužiant kamienu, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, tarpusavy susipindavo, todėl paviršinis gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Kamieninio gintaro aptinkami didžiausi gabalai, sveriantys po keletą kilogramų. (6)

Literatūra