JUVELYRŲ RANKOSE

„Perkaklį brangų iš aukso, gražiais gintarais apsodintą,
Žėrintį visą kaip saulė, šauklys Eurimachui pristatė.”

Homeras, „Odisėja”

Kas yra gintaras?
Susidarymas
Morfologija
Inkliuzai
Spalvos
Gavyba
Apdirbimas
Tikras ar ne?
Savybės
Gintaro keliai
Archeologiniai radiniai
Gintaras medicinoje
Giminaičiai pasaulyje
Muziejus muziejuje

Kada žmonės pradėjo naudoti gintarą kaip papuošalų ar amuletų žaliavą, teikdami jam magišką reikšmę, galima spėlioti. Žinoma, kad jį apdirbdavo titnaginiais peiliais, rėžtukais, grandukais, šlifuodavo akmeniniais galąstuvais ir smėliu. Pats seniausias žinomas gintaro dirbinys sukurtas senojo akmens amžiaus pabaigoje. Tai šiaurės elnių medžiotojų stovykloje prie Hamburgo rasta gintarinė plokštelė. Senovės gintaro meno pavyzdžių gausu daugelyje Europos muziejų.

Baltų žemėse neolito ir senojo žalvario amžiais gintaro žaliava buvo apdirbama keturiuose dabar žinomuose centruose: Lietuvoje – Juodkrantės ir Šventosios gyvenvietėse ir Latvijoje – Lubano ežero apylinkių ir Sarnatės gyvenvietėse.

Ankstyvaisiais viduramžiais iš gintaro buvo daromi rožiniai, kryželiai. Meninis gintaro apdirbimas ypač suklestėjo XVII -XVIII a. Tada meistrai gintarą tekino, pjaustė, raižė ir šlifavo, mokėjo keisti jo spalvą. Dauguma unikalių gintaro kūrinių, tarp kurių pats garsiausias yra Gintaro kambarys, buvo pagaminti Dancigo dirbtuvėse.

Plintant amatams, ir Lietuvoje IX-XIII a. atsirado gintaro meistrų. Vienas svarbiausių gintaro apdirbimo centrų Lietuvoje nuo seno buvo Palanga. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia per metus vidutiniškai buvo apdirbama 20000 kg gintaro žaliavos, o šioje pramonėje dirbo apie 300-500 darbininkų, daug ir pavienių amatininkų. Mieste veikė gintaro fabrikas, kuriame apie 80 žmonių rankiniu būdu gamino įvairius papuošalus, kandiklius, dėžutes, kryželius, rožančius. Į Afrikos ir Azijos šalis buvo eksportuojami karoliai, į Skandinaviją, Olandiją, Prancūziją – sagės, rankogalių segtukai ir kt.

Buvo laikai, kai meistrai gintarą naudojo tiesiog kaip žaliavą, nekreipdami dėmesio į jo natūralią iškalbą. O ką jau kalbėti apie gėles, vynuogių kekes ar ornamentus, suklijuotus iš nudrožto, išskobto ir nupoliruoto gintaro, – 75% didžiausio natūralaus gabalo buvo išmetama kaip atliekos. Apie paties gintaro grožį tiesiog negalvota – jis buvo presuojamas, lydomas, pridedama pigmentų. Po Antrojo pasaulinio karo dizaineris Feliksas Daukantas davė pradžią naujai gintaro apdirbimo krypčiai. Jis ragino menininkus rodyti tik tai, kas jau savaime gražu.

Literatūra