BALTIJOS GINTARAS

Muziejai
ga1
Gintaro ieškotojai
ga3

Gintaro graibstymas iš valties 

gavyba

Gintaro žvejyba Baltijos jūroje

ga4

Gintaro kasyklos Palvininkuose (akvarelė)

gavyba
gavyba

Bendrovės „Stantien&Becker“ gintaro kasyklos Palvininkuose (XIX-XX a.)

gavyba

Gintaro kasyklos „Anna“ (XIX a.)

gavyba

Gintaro kasyklos sandėliai

gavyba

Gintaro kasyklos „Anna“. Waltherio transporteris.

gavyba

Gintaro kasyklos „Anna“. Požeminis gintaro išplovimas.

gavyba

Gintaro kasyklos „Anna“. Keliamasis bokštas ir Waltherio transporteris.

gavyba

Gintaro išplovimas, po kurio gintaras buvo rūšiuojamas pagal spalvą, dydį ir formą

gavyba

Gintaro rūšiavimas

gavyba

Gintaras iš „mėlynosios žemės“

gavyba

Gintaro gabalėlis „mėlynojoje žemėje“

gavyba

„Mėlynoji žemė“ sumaišoma su vandeniu

gavyba
Gintaro gavyba Vyslos žiotyse. Lenkija
gavyba

Didesni gintaro gabalai „išžvejojami“ tinklais

gavyba

„Išžvejoti“ gintarai

gavyba

K. Mizgiris prie gintaro sijojimo mašinų. Palvininkai

gavyba

Gintaro fabrike rūšiuojamas gintaras. Palvininkai

Gavyba

Gintaras minimas dar X a.pr.m.e. rašytame asiriečių dantiraštyje. Jame sakoma, kad jūroje, kur mainosi Šiaurės vėjai (Persų įlankoje), jo (valdovo) pirkliai perlus gaudo, o jūroje, kur Šiaurinė žvaigždė šviečia (Baltijos), jie gaudo geltonąjį gintarą. Ezikielis, apie 600 m.pr.m.e. aprašydamas Tiro karaliaus drabužių puošmenas, mini gintarinius papuošalus. Labai dažnai gintaras minimas graikų literatūros paminkluose. Savo kūriniuose jį minėjo Homeras, Talesas iš Mileto, Hesiodas, Sofoklis, Aristofanas, Ksenofontas, Platonas, Aristotelis ir kiti graikų išminčiai. Romėnų filosofas ir oratorius Dionas Chrisostomas (Auksaburnis) rašė, kad Šiaurėje teka upė, kurios pakrantėje yra tiek daug gintaro, kiek Romoje akmenėlių. Kai kurie dabartiniai istorikai teigia, kad Chrizostomas turėjęs galvoje Vyslą arba Nemuną. Lietuvių protėvių genčių vardą pirmasis paminėjo rašytojas Kornelijus Tacitas (apie 54-57– apie 120 m.). Savo veikale „Germanija“ jis taip apibūdino aisčius ir gintarą: „Dešiniajame savo krante Svebų (Baltijos) jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė britaniškajai. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kardus naudoja retai, dažniau vėzdus. Javus bei kitus reikalingus augalus augina uoliau negu tingūs germanai. Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“.

Iki XIII a. dažniausiai buvo renkamas ant kranto išplautas gintaras, vėliau pajūrio gyventojai išmoko ilgakočiais graibštais žvejoti jį jūroje. Dažniausiai būdavo dirbama naktį, ant aukšto kalno ar medyje uždegus dervos statinę pakrantei apšviesti. Dar vėliau gintarą gaudyta tinklais, seklesnėse vietose – specialiais kabliais. Kuršių marių žvejai gintarą graibė iš marių dugno kesele – iš dviejų valčių dugnu traukiamu tinklu su kabliais, kurie ardydavo dugną ir išjudindavo gintaro gabalus. Nuo dugno pakeltas gintaras patekdavo į traukiamą tinklą. Toks gintaro gavybos būdas naudotas tik Kuršių nerijoje.

Tačiau gintarą rinkti ir gaudyti buvo galima ne visada. XIII a. gintaro gavyba buvo monopolizuota kryžiuočių. Vietos gyventojai, daugelį amžių iki tol rinkę gintarą ir juo prekiavę, nebeteko šios teisės – visas surinktas gintaras turėjo būti atiduodamas valdžiai. Buvo net uždrausta vaikščioti pajūriu. Vėliau Prūsijoje iki pat XIX a. pradžios gyvavo specialiai įkurtas Gintaro teismas, žiauriai baudęs už gintaro pasisavinimą: gintaro vagis buvo rakinamas prie gėdos stulpo, išplakamas, ištremiamas visam laikui iš šalies, pakariamas, net laužomas ratu. Kuršo baronai taip pat išnaudojo pajūrio valstiečius ir žvejus, versdami juos rinkti gintarą ir atiduoti valdžiai. Kranto eigulys varė valstiečius ir žvejus į pajūrį rinkti gintaro ir sekė, kad pajūryje nevaikščiotų joks pašalinis žmogus. Sugautas pakrantėje pašalietis, nesvarbu ar jis pavogė gintaro, ar ne, turėjo būti baudžiamas. Pajūrio valstiečiai ir jų suaugę sūnūs buvo verčiami prisiekti, kad rinks gintarą ir visą atiduos valdžiai. Tėvas turėjo rūpintis, kad „žmona, vaikai arba mano žmonės, arba kas nors kitas nei paslapčiomis, nei atvirai nenusineštų netgi mažiausio gintaro gabalėlio“. O sulaukę 18 metų sūnūs pasižadėdavo, kad „jei pamatysiu ar pastebėsiu, jog mano tėvas, motina, broliai, seserys, šeimininkai, darbininkai arba kiti žmonės piktnaudžiauja arba ruošiasi kaip nors piktnaudžiauti gintaru, prižadu jiems to daryti neleisti ir jiems nenuolaidžiauti“. Didžiausias paskatinimas pajūrio valstiečiui buvo atleidimas nuo karinės prievolės, o didžiausia bausmė –  įrašymas į rekrūtus.

XVII a. pradžioje išradus naro aprangą ir ypač XIX a. gintaras buvo renkamas tiesiog iš jūros dugno.

Lietuvoje kasti gintarą pradėta po 1854 m., kai gilinant farvaterį Kuršių mariose ties Juodkrante buvo aptiktos didelės jo sankaupos. Du žydų tautybės pamario verslininkai  Stantienas ir Beckeris įsteigė gintaro gavybos įmonę. Ši greitai praturtėjo, ir nuo 1883 m. gintarą imta kasti mechanizuotai garinėmis žemsiurbėmis. Būtent čia ir surinkta garsioji Klebso kolekcija, patraukusi pasaulio archeologų dėmesį. Apie šią vietą ir patį gintarą pradėta kalbėti, rašyti. Užvirė pramoninis gyvenimas. Per metus buvo iškasama 30–85 tonos gintaro. Po kiek laiko verslininkai nusipirko dar vieną gintaro kasyklą Palvininkuose (dab. Jantarnyj, Karaliaučiaus sr.) ir pasistatė gintaro apdorojimo įmonę. Nenuostabu, kad šie du pirkliai tapo vienais turtingiausių Rytų Prūsijos pramonininkų.

Gintaras ir dabar kasamas Sambijos pusiasalyje atvirame karjere šiuolaikine kalnakasybos technika. Daugiau nei 90% gintaro žaliavos pasaulio rinkai parūpina šios kasyklos. Kasmet jose iškasama po keletą šimtų tonų gintaro. Spėjama, kad šiame telkinyje glūdi 640 tūkst. tonų gintaro, nors iškasamo gintaro kiekiai vis mažėja: XX a. pabaigoje čia buvo iškasama 500–800 tonų per metus, šiuo metu tik apie 150 tonų.

Turtingiesiems pirkliams XIX a. pabaigoje apleidus Kuršių marių telkinį, ne kartą mėginta atnaujinti gintaro gavybą. Bet primityvūs metodai sėkmės neatnešė. Grafas Tiškevičius bandė kasti gintarą prie Palangos esančiose pelkėse, ir nors gintaro žaliavos čia iškasta vos keletas šimtų kilogramų, užtat surinkta daug archeologinių radinių (Palangos lobis).

Vėliau, gilinant Klaipėdos uosto farvaterį, buvo paliestas gintaringasis sluoksnis. Manoma, kad jis užima 3000 ha plotą, kuriame yra apie 112 tonų gintaro. O iš marių atnešto dumblo supiltuose laukuose vietos gyventojai, kasdami bulves, iki šiol randa gintaro.

Nors naudoti labai įvairūs gintaro gavybos būdai, o nuo praėjusio amžiaus net labai perspektyvūs ir našūs, vis dėlto nuolatinis ir pats populiariausias yra gintaro rinkimas pajūryje.

Ir šiandien gintaro gaudytojai Baltijos jūros pakrantėje ties Karkle ar Melnrage renka gintarą. Bet laimė nusišypso ne visada. Gintaras išmetamas tik kartu su nušlifuotais jūros pagaliukais (kuo stambesni pagaliukai, tuo didesnė tikimybė pasidžiaugti didesniu gintaru), kriauklėmis, skirtingais jūros augalų bei gyvūnų likučiais. Gausiausias metimas – jūrai rimstant po didžiųjų audrų, per kurias srovės išjudina gelmėse glūdinčius telkinius. Tai, kad greitai gali būti metamas gintaras išduoda netoli kranto vandenyje pasirodžiusi tamsi dėmė iš žolių ir pagaliukų, virš kurios skraido kirai. Kai pučia palankus pietvakarių vėjas ir bangos meta daug jūros šiukšlių, geriau gaudyti bedant graibštą į bangas, viliantis, kad kartu su jūros šiukšlėmis įklius ir gintarai. Po to visas pagautas turtas iškratomas ant kranto ir surenkamas laimikis. Gintaro gaudytojas V. Stripeikaitis dalinasi savo patirtimi: jei pamatei vandenyje stambų gintarą, bet nespėjai jo iškart sugauti, gintaras grįš į jūrą ir jo jau nebematysi.