GINTARAS ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ DAILĖJE
Pilė Veljataga

Nuo amžių Baltijos bangos į Lietuvos pakrantę išmesdavo gintarą. Jo dirbinių randama archeologiniuose lobiuose, gintaro karoliai tapo kostiumo dalimi. Požiūrį į gintarą kaip į tautos simbolį, gintaro karoliais pasipuošiusios lietuvaitės įvaizdį XX a. pabaigoje - XX a. pradžioje suformavo nacionalinio išsivadavimo judėjimo rašytojai ir poetai. Tautos kultūrinėje atmintyje jis gyvas iki šiol.
  

  Parodos

  Tarptautinės parodos

  Menininkų Namai
  Nidoje

  Dailininkai

Dailininkų tvirtinimu, gintaras yra sudėtinga medžiaga. Be galo įvairios jo gabalų formos, šlifuojant ir poliruojant atsiskleidžia daugybė atspalvių, tekstūrų, gabalo viduje išsiliejusių balzganų gijų, vaiskioje masėje sustingusių pusiau permatomų "debesėlių" ir oro burbuliukų. Iškastas ar jūros išskalautas gintaras padengtas "žievele", nematyti, kas yra viduje. Paslaptingasis vidus atsiveria gintarą nupoliravus. Gintaras - sustingę sakai, kurie tekėjo iš medžio prieš 50 milijonų metų. Vienokią formą gabalai įgavo sakams kaupiantis ant kamieno, kitokią - kamieno viduje tarp rievių. Sakai yra tamsiai geltonos spalvos, skaidrūs, o šviesūs balkšvi intarpai skaidrioje masėje atsirado sakams suputojus. Iš suputojusių sakų - neskaidrus gelsvas, baltas gintaras. Vadinamasis mėlynasis atsirado veikiant geležies priemaišoms, juodasis - sakams "įkalinus" medžio žievės gabalėlius, durpes, dirvožemį. Gintaro išvaizdai įtakos galėjo turėti net stiprus vėjas - nesustingusi masė suraibuliavo ir liko išraiškinga tekstūra.
 
Gintaras menininkui teikia daug galimybių, atrodytų, belieka rinktis, ko nori. Jei įsivaizduotume dailininko santykį su medžiaga kaip tarpusavio supratimo siekiantį dialogą, gintarą pavadintume iškalbingu pašnekovu. O suprasti slaptą dvasios giminystę bylojančius, dailininko kūrybiniam credo artimus jo žodžius - sudėtinga. Didžiąją gintarinių papuošalų dalį ir anksčiau, ir dabar Lietuvoje pagamina liaudies meistrai bei amatininkai. Iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos turėjome mažai profesionalių juvelyrų. Žymiausi - Feliksas Daukantas ir Kazimieras Simanonis - gintarui skyrė daug dėmesio. Ir jie, ir kiti dailininkai kūrė etalonus serijinei papuošalų gamybai "Dailės" valstybinėje įmonėje. Jų papuošalų stilistika tapo pavyzdžiu dailininkams mėgėjams.
 
Laikui bėgant gintaro papuošalų gamyba (jie turėjo paklausą buvusioje Tarybų Sąjungoje) ėmė pataikauti masiniam skoniui. Lietuviai į gintarą pradėjo žiūrėti kaip į suvenyrinę produkciją. Įsivyravo nuomonė, jog jis netinka tikram, vertingam papuošalui. Keisti susidariusį požiūrį į gintarą imtasi dešimtojo dešimtmečio pradžioje: 1990 m. Taikomosios dailės muziejuje surengta juvelyrinių gintaro dirbinių paroda. Tačiau programinės iniciatyvos skatinti juvelyrų dėmesį gintarui, sugražinti jį į šiuolaikinio profesionalaus meno ieškojimų sferą ėmėsi Virginija ir Kazimieras Mizgiriai.
 
Dabar, praėjus daugiau nei dešimčiai metų, nekyla abejonių dėl V. ir K. Mizgirių nuopelnų lietuvių juvelyrikos su gintaru plėtotei svarumo.1992 kurortiniame mieste Nidoje, kuriame ir gyvena, jie įsteigė muziejų - galeriją, skatindami dailininkus imtis gintaro, sudarė galimybes dirbti Menininkų namuose bei rengti parodas galerijoje.
 
Sumanymas atidaryti Gintaro muziejų - galeriją Vilniuje buvo įgyvendintas 1998 pavasarį. Pirmoji paroda galerijoje - septynerius metus kaupta lietuvių dailininkų juvelyrikos su gintaru kolekcija, kurią sudarė Birutės Stulgaitės, Žilvino Bautrėno, Vytauto Matulionio, Ąžuolo Vaitukaičio, Solveigos Krivičienės, Danguolės Baravykienės, Algirdo Mikučio, Raimundo Padlecko, Vitalio Milkinto kūriniai.

1998 rudenį - 1999 žiemą surengiamas konkursas "Gintaro kirvis pakeltas" . Gavę kvietimą dalyvauti Vokietijoje vyksiančioje Baltijos šalių parodoje - konkurse gintaro meno premijai laimėti , V. ir K. Mizgiriai sumanė atrinkti dalyvius konkurso keliu. Dalyvavo 25 autoriai iš visos Lietuvos, ne vien profesionalūs dailininkai, bet ir mėgėjai, visų kūriniai buvo eksponuoti ir tai, suprantama, lėmė parodos meninį netolygumą. Kita vertus, šioje parodoje gana akivaizdus postmodernistino diskurso atėjimas į lietuvių dailę su gintaru - tai meniniai sumanymai, kuriuose kvestionuojamas gintaro grožis, vertingumas (V.Matulionio "Žvakė", E.Ludavičiaus "Istorijos inkliuzai"). I konkurso premija skirta bendraautorių J.Balčiūno ir V.Vidugirytės unikalia autorine technika atliktiems, "nebepritaikomos" taikomosios dailės tendenciją atstovaujantiems keturiems žiedams ; II - L. Kėrienės klasikinių formų žiedų su retu mėlynuoju gintaru komplektui "Rytas, Diena, Vakaras, Naktis"; III - gintaro dermės su netradicinėmis organinėmis medžiagomis ieškojimų mūsų juvelyrikoje pradininkei B.Stulgaitei už kaklo papuošalą iš audeklo ir daugybės smulkių gintarėlių " 8x8". Baltijos šalių parodoje - konkurse Vokietijoje Lietuvą atstovavo 8 autoriai, J.Balčiūnas ir V.Vidugirytė laimėjo III vietą.
  

2000-2001 žiemą surengto konkurso "Vienas gintaro gabalas" sumanymas atskleidė galerininkų siekį sutelkti menininkų dėmesį į gintarą kaip gamtos dovaną: konkurso sąlygose nurodoma, jog gintaro gabalas turi būti didelis ir dominuoti kūrinyje. Parodoje buvo eksponuoti 19 profesionalių dailininkų, daugiausia jau žinomų, kūriniai. Vieni autoriai ėmėsi išryškinti gintaro gabalų natūralų grožį ( D.Varnaitė - "Nubunda žolė - kaip aušra", I vieta, A.Vaitukaitis - " Paliesk mane" III vieta) o kai kurie žaismingai, ironiškai pažvelgė į mūsų kultūrinėje savivokoje gintarui suteiktą taurumo bei simboliškumo statusą ( S.Virpilaitis - "Šv.Sebastijonas", V.Mockaitis - "Objektas", A.Mikutis - "Dar kartą bjaurusis ančiukas", S. ir A. Krivičiai -"Inkliuzas" ). Konkurso pagrindinis prizas paskirtas J.Balčiūnui ir V.Vidugirytei už "Segę".
  

2001 - 2002 m. ekspozicija "Baltijos gintaras: istorija ir dizainas", kurią sudarė archeologinė ir istorinė dalys, lietuvių profesionalų (V.Matulionio, B.Stulgaitės, Ž.Bautrėno, A.Vaitukaičio, S.Virpilaičio, J.Balčiūno ir V.Vidugirytės) kolekcijos, dailininkų mėgėjų kūriniai iš gintaro pabuvojo eilėje pasaulio šalių: Islandijoje ( Reikjavikas), Kanadoje ( Otava) , Belgijoje (Europos Parlamente,Vidurio ir Rytų Europos šalių kultūrą pristatančiame projekte) , JAV ( Lemontas, Vašingtonas) bei Romos -Europos kultūros fondo organizuotame šiuolaikinio meno festivalyje Romoje, Vittoriano muziejuje. Pasak K.Mizgirio, "mums ši paroda Romoje - labai simboliška. Mažą Nidą su Vakarų kultūros ir krikščionybės sostine Roma vėl sujungė gintaras." Italijos spaudoje paroda sulaukė nemažai dėmesio, palankių atsiliepimų.
  

2002-2003 metų parodų sezono svarbiausiu įvykiu tapo tarptautinio konkurso "Gintaras interjere" paroda. Pasak parodos kuratorės Jurgitos Ludavičienės, "norėta pasiūlyti menininkams pažiūrėti į gintarą kaip į ryškų interjero akcentą. Dvidešimt septyni autoriai iš Lietuvos, Estijos Lenkijos, derino gintarą su įvairiomis medžiagomis, sukurdami iš jo ir su juo kuo įvairiausius elementus, galinčius formuoti interjerą.Rezultatus, nepaisant jų įvairialypiškumo, galima skirstyti į dvi grupes.Pirmąją sudaro kūriniai, skirti vienokiam ar kitokiam "gyvenimiškam" interjerui, darbai, kuriuos galima įsivaizduoti viešose ar privačiose erdvėse[…]Antrasis temos aspektas - konceptualus požiūris.Gintaras suvokiamas kaip meno kūrinio sudėtinė dalis, sukaupusi specifinį simbolinį kapitalą". Pagrindinį prizą laimėjo estų dailininkai bendraautoriai M.Relo-Šaulys ir A. Šaulys už "Namų vaistinėlę" , I premią - L.Kėrienė ("Reiškiniai"), II - J.Erminaitė ("Pagrobimas 2002"), III - V.Mockaitis "Motina ir sūnus". Iškilo problema vertinti tradicinius ir visai netradicinius kūrinius, taigi žiuri įvedė nominaciją už konceptualumą - ji paskirta S. ir A. Krivičių kūriniui "Surask Gintaro kambarį".
  

2002 pavasarį, minint Vilniaus Dailės Akademijos 210 metines, galerijoje surengta dailėtyrininkės J.Ludavičienės kuruota VDA Telšių taikomosios dailės skyriaus Dizaino katedros Metalo meno studijos paroda "Mes ateinam". Pernai metalo specialybę baigė pirmoji bakalaurų laida, į mūsų meninį gyvenimą ateina Lietuvoje metalo specialybės aukštojo mokslo diplomus gavusi karta. Parodoje, suprantama, ne vien gintaras, joje pristatomi įvairių metalo meno mokymo užduočių rezultatai. Kita vertus, gintarui skiriama daug dėmesio. Paminėtinos B. Zdanytės -Sietinšienės (2000 dalyvavusios tarptautinėje trienalėje "Possession" Tallinne, pateikusios įsidėmėtinus kūrinius konkursui "Gintaras interjere") segės, apyrankės su gintaru; Astos ir Mindaugo Šimkevičių, Lauros Kavaliūnaitės, Jurgitos Erminaitės, Jurgitos Čiutaitės , Sandros Malaškevičiūtės, Šarūnės Vaitkutės kūriniai.
  

2003 pabaigoje projekte "Gintaras ir mada" , pasak kuratorės J.Ludavičienės, "siekta suartinti rūbų dizainą su gintaru, bent dalinai grąžinti gintarą į šiuolaikinį kostiumą. Parodoje dalyvaujantys dailininkai išreiškė skirtingus požiūrius į gintaro aktualumą šiuolaikinei madai". Funkcionalųjį požiūrį atstovavo kolekciją "Gintaras - ginklas" pristatę dizainerė Sonata Bylaitė ir dailininkas Vitalis Čepkauskas; konceptualųjį - juvelyrai Asta ir Mindaugas Šimkevičiai bei rūbų dizaineris Povilas Zaleskis (tarpdisciplininis projektas "Dviese galima žaisti").

Į Kristinos Norvilaitės ir Alginos Žalimienės parodą “ Žydėjimas” , vykusią 2004 rudenį, galima būtų pažvelgti kaip į parodijos elementų turintį žaidimą, leidžiantį pasijusti visagalio įvaizdžio kūrėju. Grafikė Norvilaitė padirbino manekenus – iš medžio lentų išpjautus, spalvoto lino raižinio technika atliktais „rūbais“ apvilktus torsus. „Rūbo“ siluetas, raštas, paviršiaus faktūra bei spalva, iš gintaro gabalėlių sunarstyti diržai, vėriniai, imituojantys minkštai krentantį kaklaskarės audinį, madingas aksesuaras „dirbtinė gėlė“ iš stambesnių ir smulkių gintarėlių – tokiomis meninėmis priemonėmis dailininkės kuria įvairius įvaizdžius. Čia ir elegantiška dama ir ekstravagantiška moteris, ir gundanti lėlytė ir agresyvoka paauglė. Tekstilę studijavusi, dabar papuošalus iš gintaro kurianti Žalimienė pritaiko tekstilininkės įgūdžius – naudodama rankdarbių iš biserio techniką, gintaro gabalėliais „išsiuvinėja“ papuošalų ornamentus.

2004 – 2005 žiemą galerijos lankytojai galėjo susipažinti su vizualinio dizaino specialybės magistro studijas baigusio Martyno Gintalo ir magistrantūroje tebestudijuojančios juvelyrės Eglės Čėjauskaitės paroda " Slenkančios struktūros ". Joje buvo eksponuojami Čėjauskaitės papuošalai bei Gintalo fotografija ir video grafika, kurios meninis sumanymas siejasi su bendraautorės kūriniais. Vaizdai, keliantys asociacijas su svaiginančiu greičiu lekiančios kameros pagautais fantastinių planetų peizažais bei galaktikų erdvėje sklandančiais kosminiais kūnais – tai darbo su kompiuteriu rezultatas, kurio ištakose buvo tikrovės daiktai, t. y. nufilmuoti Čėjauskaitės papuošalai. Didelių, bet efemeriškų papuošalų iš sidabrinės vielos „tinklo“ ir gintaro bei kriauklių kompozicijose vyrauja spirale besivejančios linijos ir jų dinamika akcentuojama video priemonėmis, žiūrovo žvilgsniui neprieinamą paslaptingą gintaro gabalo ar kriauklės vidų pademonstruoja fotografija.

2004 Baltijos gintaro meno centre parodą " Remix" surengęs Nerijus Erminas yra baigęs metalo meno bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių skyriuje, dabar studijuoja skulptūrą Vilniuje. Erminas kuria medinius objektus, panašius į buities daiktus (plaktuką, vinis, kirvį), bet nelogiškai sukonstruotus, neatitinkančius žmogaus kūno mastelių arba nežinia kokiam tikslui skirtus – vienu žodžiu, nefunkcionalius daiktus, skatinančius pagalvoti apie kasdienių daiktų, kuriais save apsupame, reikalingumą bei vertingumą. Plėtodamas išgalvoto, žaislinio pasaulio idėją, dailininkas padarė šių kūrinių remix'sus iš gintaro: lėliško dydžio Stalo įrankius , saldžiai puošnią gintarinę liemenę Barbės vyrui ( žmogui – galiūnui skirta Liemenė I yra išskaptuota iš beržo ir patikima tartum šarvai), miniatiūrinę keptuvėlę ir visai kaip tikrą keptą kiaušinį, kurio baltymą imituoja baltasis gintaras, trynį – skaidrus geltonas, o jame dar įklimpęs vabalėlis – inkliuzas. Tokiais pokštais sėkmingai kvestionuojamos ribos tarp to, kas tikra, ir kas fiktyvu.

 2006 metų pradžioje  Baltijos gintaro meno centre  surengta pastoviai su V. ir K. Mizgirių galerija bendradarbiaujančių juvelyrų Algio Mikučio ir Ąžuolo Vaitukaičio paroda “Pelenų auksas”. Dailininkai neįvardino savo kūrinių, sukurtų gilinantis į baltų etnokultūrą, o konkrečiai – papuošalus, autorystės: mėgdžiodami tuos, kurie kadaise darė amuletus bei seges pagal savo tėvų ir protėvių dirbinių pavydžius, panoro likti bevardžiai.Nesitenkindami publikuota medžiaga, A.Mikutis ir Ą.Vaitukaitis išsirūpino leidimą į muziejaus fondus ir savom rankom palietė tokius, kokie ir yra archeologų iškasti iš žemės - pelenų spalvos – daugelio šimtmečių senumo žalvarinius dirbinius. Mums jie  yra aukso vertės. Betarpiškos pažinties su archeologiniais papuošalais  inspiruotiems “Pelenų aukso” autoriams neprireikė romantiškai “pasendinto” daikto stilistinių klišių: paauksuotas sidabras spindi ryškai, kaip kad ir kadaise spindėdavo išblizgintas žalvaris. Senovinių dirbinių formų ir semantikos citatas dailininkai pasirenka apdairiai,  nesileidžia į teatrališką suprimityvinimą. Ir sukuria papuošalus, tinkančius nešioti šių dienų žmonėms, kuriuos žavi archaikos dvasia.

Tapę Vilniaus savivaldybės dailiųjų amatų programos dalyviais, V. ir K. Mizgiriai 2004 vasarą prie Gintaro muziejaus - galerijos esančiame name (Šv. Mykolo g. 12) įkūrė Baltijos gintaro meno centrą. Jame žiūrovai matys gintaro apdirbimą bei šiuolaikinius muziejininkystės principus atitinkančią, pažintinę vertę ir atraktyvumą suderinančią Baltijos gintaro kilmės ekspoziciją "Gintaro kelias" . Kas kelis mėnesius vis kitam dailininkui iš Lietuvos ar užsienio sudaroma galimybė sėsti prie staklių (yra ir senoviškas medinis, koja sukamas prietaisas) ir darbuotis lankytojų akivaizdoje. Gintaro meno centre apsilankantiems - pamatyti dailininko kūrinių ekspoziciją bei darbo procesą.

2005 pavasarį Mizgiriai įkūrė Gintaro galeriją Vilniaus svečių visados lankomoje vietoje – greta Aušros Vartų ( Aušros vartų g. 17). Čia, kadaise didikams Oginskiams priklausiusio pastato pirmame aukšte veikia pastovi lietuvių metalo dailininkų kūrinių sakraline tema paroda (N.Erminas, A.Vaitukaitis, M.Šimkevičius, A.Mikutis, O.Čepeliuk, A.Ališanka, S.Grinius), o patalpa rūsyje skirta keičiamoms ekspozicijoms.

Per Gintaro muziejaus - galerijos gyvavimo laiką buvo surengta eilė vyresniosios ir jaunesniosios kartų, lietuvių ir užsienio dailininkų solo parodų. Kadangi gintaro ateitis mūsų profesionaliojoje juvelyrikoje neatsiejama nuo naujų pajėgų augimo, galerija sudarė galimybes kuratorei J.Ludavičienei surengti eilės jaunų menininkų kūrybos ( kad ir be gintaro) parodas.

Birutė STULGAITĖ - viena žinomiausių Lietuvos juvelyrių. Jos kūrybos braižas sietinas su minimalizmo principais. B. Stulgaitė subtiliai jaučia medžiagos savybes, ir tai nulėmė ir jos požiūrį į gintarą. Pasak dailininkės, gintaras sunkiai "priima" sidabrą. Lengviau bendrauja su organinės kilmės medžiagomis. Aš klausiu, ko jis nori - taikliai paaiškino menininkė savo santyki su gintaru. Matyt, keistokos formos neišvaizdus gintaro gabalėlis norėjo, kad į jame esantį įdubimą dailininkė įstatytų medinį pagalėlį, - ir jis tapo sege. Sodrų kaip suarta dirva ir "sunkų" kaip pirmapradė materija juodą gintarą B. Stulgaitė pavertė elipsės formos karoliais, kurių segmentus sujungė arklio ašutais. Gintaras jos papuošaluose žadina asociacijas su pirmapradžiu pasaulio būviu - juk yra liudininkas to pasaulio, kuris buvo prieš milijonus metų. Atskleisdama šias asociacijas, dailininkė imasi derinti gintarą su ikicivilizaciniais laikais atsiradusiomis gamtos, o ne žmogaus sukurtomis medžiagomis. Kaklo papuošalui skirtus gintarus ji tvirtina prie odinio lankelio. Kaklo papuošalą ar auskarus su gintaru daro iš ypatingu būdu apdorotos (elastingumą išsaugojusios) jūržolės. Ne mažiau įspūdinga B. Stulgaitės kolekcijos dalis - tradiciškesni papuošalai. Šlifuota ir poliruotą, kitaip tariant, "civilizuotą", o ne natūralų gintarą dailininkė vykusiai suderina su metalu: skaidrų švytintį gabalą subtiliu štrichu akcentuoja paauksuota vielelė, plokščios matinio gintaro segės kontūrus pabrėžia siauras sidabro apvadas. B. Stulgaitė pasitiki gintaro gabalo dekoratyviuoju grožiu, meistriškai prisiliečia tik ten, kur būtina ir tiek, kiek būtina. Tai suteikia jos papuošalams paprastumo ir rafinuoto skonio dermę.1999 galerijoje surengta B.Stulgaitės solo paroda manau laikytina viena įsimintiniausių lietuvių juvelyrikoje su gintaru. Pasak parodą recenzavusios dailėtyrininkės Aleksandros .Aleksandravičiūtės, "B.Stulgaitės juvelyrika visuomet kalba apie būtį, o gintaras, kaip sustabdyta gyvos gamtos tapsmo akimirka, tobulai tinka šiam tikslui […] .Skaidrumas kaip tyrumas - reikšmingiausia simbolinė gintaro savybė, kurią vertina ir išryškina dailininkė. "
  

Žilvinas BAUTRĖNAS - viduriniosios kartos lietuvių juvelyras, 1999 išvyko gyventi į JAV. Dailininko meninės idėjos paremtos postmodernizmui būdingu žaidimu kultūrinėmis asociacijomis bei prasmėmis. Menininko pasaulėvaizdyje gyvena būtybės ir daiktai, savo pavidalus ir vardus įgiję senosiose kultūrose. Tokie yra kūrinio, pavadinto "Tie, kurie netilpo į Nojaus laivą" kelių centimetrų dydžio gintariniai personažai: svastikos (saulės) ir žalčio ženklai, taisyklingai išpjauti iš gintaro plokštelės natūralios formos gabalėliai, kuriems vienu kitu rankos prisilietimu suteiktas panašumas į vėžlį, pasakišką bokštą ar fantastinį gyvūną, taip pat nieko konkretaus neprimenantys gintariukai, kuriems dailininkas pritvirtina atramėles, t.y. apiformina ir taip tarsi įtraukia juos į įvardintų daiktų ir būtybių gretas. Nūdienos juvelyrikoje meninis sumanymas neretai grindžiamas priešingų įprastinėms daikto savybių demonstravimu - tarsi paneigdami papuošalo brangumą bei ilgaamžiškumą į juvelyriką atėjo primenantys mašinų detales ar kitaip savo "nepuošiančią" prigimtį rodantys dirbiniai. Ž. Bautrėno kaklo papuošalas taip pat suvertas iš segmentų, kurie asocijuojasi lyg su varžtais, lyg su viduramžių šarvais. Jų išvaizda atšiauri, bet puikus unikalios formos gintaras žiūrovo estetinį išgyvenimą gražina į grožio puošybos sferą. Tiesa, į rūstaus, sentimentalumo nepripažystančio grožio, kurį liudija papuošalo visuma. Dyglių - to kas aštru, žeidžia - motyvo naudojimas papuošalams bei drabužiams nėra naujas. Senovės karių aprangoje dygliai atlikdavo tiesioginę paskirtį, šiuolaikinio jaunimo subkultūroje dygliuotos apyrankės bei striukės kuria agresyvumo įvaizdį. Ž. Bautrėno auskarų su dygliukais "aštrumas" visai neagresyvus, greičiau žaismingas - dygliukai dera prie įdomios mėlynojo gintaro tekstūros ir atrodo dekoratyviai. Dvejopą reikšmę šis motyvas turi kryžiuje: jį galima interpretuoti ir kaip kančios simbolį, ir kaip vien dekoratyvinį kompozicijos elementą, kuris lygią plokštumą susieja su gintaro reljefu. Ž. Bautrėno kūryboje pasireiškė ir kitas šiuolaikinio meno principas: estetiniu objektu gali tapti bet kas, ką pasirenkame. Prie papuošalo lankelio dailininkas pritvirtino įvairiausius gintarus, kurie atrodo nesusiję nei kompozicijos, nei stilistikos požiūriu: matome ir plokščią, ir reljefinį, ir didelį neapdirbtą, ir mažutį skaidrų. Kiekvienas savaip patrauklus ir tuo nusipelno teisę kabėti ant kaklo. Nelengva pastebėti, kad "atsitiktinis" jų sambūvis iš tiesų surežisuotas. Taip ir turi būti, nes dailininkas siūlo ne tvarkos, bet atsitiktinumo žavesį. Kiek kitaip, bet irgi apie atsitiktinumą kalba "XX amžiaus inkliuzai". Fotografijas skiautė, laikrodžio mechanizmo ratukas, džinsų saga "pakliuvo" į gintarą ir tapo inkliuzais. Gintaras gali išsaugoti juos ateičiai kaip mums išsaugojo prieš milijonus metų gyvenusį vabalėlį. Šie atsitiktiniai mūsų pasaulio fragmentai liudys apie mus...

  

Vytautas MATULIONIS, , kaip ir B.Stulgaitė, yra vienas žinomiausių kartos, kuri devintajame dešimtmetyje į lietuvių juvelyriką atnešė atsinaujinimo dvasią, atstovų. V.Matulionio kolekcija - masyvūs, spalvų ir medžiagų turtingumu spinduliuojantys žuvies, driežo, voro, bitės, skruzdėlės pavidalo kaklo papuošalai ir segės. Šie papuošalai skatina prisiminti per amžius gyvavusį požiūrį, kad papuošalas - daiktas iš brangių medžiagų, kad brangakmeniai puošia ir turi magiškas galias, taigi papuošalas turi demonstruoti brangias ir taurias medžiagas. Gyvūnus vaizduojantys papuošalai - taip pat dailės istorijos tradicija, kuri, be kita ko, išsaugojo ir gyvūno kaip amuleto reikšmę. Tik iš pirmo žvilgsnio V. Matulionio papuošalai gali palikti perdėtos gausos įspūdį. Iš tiesų juose vyrauja kompozicijos tvarka: gyvūno kūno masę ir smulkias detales jungia aiškus siluetas, įvairiaspalvės medžiagos netampa margumynu. Dailininkas pasirenka tinkančius vaizduoti vieno ar kito gyvūno kūną gintaro gabalus ir prie jų priaugina iš sidabro padarytas kūno dalis. "Žuvis" - kuklus plokščias matinis gintaras, kurio išlenktą formą dailininkas papildė pridėdamas nedidelę galvą, uodegą, pelekus. Neskaidrų gintarą dailininkas panaudojo "Varlei": ji tarsi pokštaudama "varto" dideles mėlynu turkiu pagyvintas akis, o ant jų dar išraižytas užrašas "šiaurė - pietūs - rytai - vakarai". Įrašai ant sidabrinių bei paauksuotų paviršių turi dekoratyvinę ornamento paskirtį, tačiau ne vien ją. Ant driežo, saulės stichijos gyvūno, išgraviruoti magiški "saulės kvadrato" skaičiai, ant skruzdės - visatos tvarką simbolizuojantis "mandalos" ženklas. Papuošaluose dominuoja gintaras, kurio iškilius, poliruotus, viduje fantastiškais pavidalais švytinčius gabalus dažnai naudoja dailininkas. V.Matulionis sėkmingai sprendžia nelengvą uždavinį - priderinti prie gintaro pusbrangius ir brangius akmenis. Pavyzdžiui, ant masyvaus "Driežo" uodegos jis išdėsto balzganą kalnų krištolą, kuris suteikia reljefiškumo metalo paviršiui, su juo tarsi susiliedamas netrukdo gintarui. "Driežas" pakabintas ant turkiu ir jaspiu puoštos grandinėlės - visuma tampa kontrastinga, bet kontrastas skoningas. Savo gyvūnams dailininkas naudoja ir mažus, kaip žvilgantys taškeliai ant metalo brangakmenius - ametistai ir topazai atsiduria greta magiškų rašmenų ant bitės sparnelių arba tampa gyvūnų akimis. Gal kam atgrasi tikroviška "Voro" išvaizda. Tačiau kaip preciziškai padarytos jo kojos, koks šiltai jaukus gintataras... Todėl voras - nešantis laimę, gerasis. V Matulionio kūriniai su gintaru įrodo, kad gintaras nėra "individualistas", su kitomis nesutarianti medžiaga - reikia tik talento. V.Matulionis yra sukūręs ir objektų -didelį gintarinį kirvį kovotojams už gintaro sugrąžinimą į profesionaliąją juvelyriką, žvakę iš gintaro, imituojančią vaškinę. Šiuose kūriniuose į lietuvių meninėje savivokoje gintarui priskiriamą sakralumo aurą žvelgiama su autoironija.
  

Eimantas Ludavičius, kuriantis objektus ir papuošalus, yra metalo (plieno, bronzos, geležies) meistras. Pavidalai, kuriuos įgauna metalas apdirbimo procese - kaitinant keičia spalvą, raukšlėjasi, kiaurai pradega - yra lakoniškai ir pabrėžtinai neišdailinti jo kūrinių meninės kalbos žodžiai. Proceso, o ne rezultato, atsitiktinumų surežisavimas, to, kas "negražu" estetizavimas - šiuos postmodernizmo principus galima įžvelgti daugelyje Ludavičiaus kūrinių. Dailininkas moka priversti apsimesti medžiagas tuo, kuo jos nėra. Pavyzdžiui, solo parodoje Galerijoje rodytos segės iš kaltos geležies, t.y. sunkios, prozaiškos medžiagos yra tokių subtilių formų, jog, regis, turėtų priklausyti priešistorinių laikų damai. "Karvutė" - pokštas žiūrovui, manančiam, kad karvutės figūrėlė plieno apsode yra gintarinė, o iš tikrųjų - vaškinė. Iliuzijos, paslaptys tuo ir žavios, kad iki galo jų atskleisti nesinori. Juvelyrinis objektas "Stela" - gintaro plokštelė su neįskaitomo brėžinio linijomis, su sidabro rakteliu paslaptims atrakinti skatina būtent tokį vaizduotės užsiėmimą. Žaidžiant "paslaptis" nebesvarbu, kad "tikra" (tikras, gražus yra gintaras) ir "netikra" (balta automobilių emalė , virvagalis, kuriuo pririštas raktelis) stilistiniu požiūriu nedera. Juvelyriniuose objektuose "Vienuolyno planas", "Saturno kvadratas" nesvarbu, ar, pavyzdžiui, kvadrate įrašyti skaičiai iš tikrųjų turi kokią nors magišką reikšmę, o svarbu, kad iš pirmo žvilgsnio neišvaizdus daiktelis taip patraukia dėmesį. Kodėl? Turbūt todėl, kad "negražumo" estetiką E. Ludavičius įgyvendina talentingai.
  

Ąžuolas Vaitukaitis - papuošalus ir dekoratyvinę plastiką kuriantis dailininkas, kuris naudoja išskirtinio grožio gintaro gabalus ir daug dėmesio skiria metalo apdirbimo technologijai, gintaro optinių savybių atskleidimui. Vadovaudamasis tradicine papuošalo samprata A.Vaitukaitis leidžia jame dominuoti prabangiai spinduliuojančiam gintarui , kurio formą išryškina sidabro detalės. Dailininko žiedai, kaklo papuošalai - dideli, efektingai demonstruojantys jiems pasirinkto gintaro ypatumus.I999, 2001 (pastaroji kartu su S.Griniumi), 2003 surengtose solo parodose atsiskleidė A.Vaitukaičio dekoratyvinės plastikos bruožai - puikus gintaro medžiagiškųjų savybių pažinimas, skoninga prabanga, solidumas. Įspūdingas beveik 2 kg. sveriantis gintaro gabalas kūrinyje "Paliesk mane" , tapusiame Gintaro muziejaus - galerijos interjero elementu, pasitinka lankytojus ir siūlo pajusti nepakartojamą aurą, kurią skleidžia gintaras. Neapdoroto gintaro grožį padeda išryškinti vizualiai "šilta", plastiška bronza ("Kubas"), o skaidrus, švytintis gintaras dažnai derinamas su taisyklingais poliruotais sidabro bei bronzos paviršiais. Dailininkas randa skirtingų spalvų, tekstūrų gintaro tarpusavio ryšį ( skulptūrėlė "Žmogus"), derina gintarą su bronza bei auksu ( "Skrydis", "Šventoji"), aptakias formas su ažūriškais kompozicijos elementais ("Rankos"). Pasak dailėtyrininkės J.Ludavičienės, dailininkas racionaliai, aristokratiškai žaidžia gintaro ir sidabro spalvomis bei formomis ( "Opera", "Peilis laiškams ", "Gyvybės atsiradimas").
  

Saulius Grinius, gana ryškiai debiutavęs kartu su A.Vaitukaičiu surengtoje parodoje, kuria dekoratyvinę plastiką ir objektus. Tiksliau, kūrinius, kuriuose viena ir kita tarpusavyje susijungia. S. Griniaus padaryti daiktai jaukūs, dvelkiantys senovės romantika, bet nesentimentalūs. Toks yra, pavyzdžiui, prie tauria senove dvelkiančios medžio lentos pritvirtintas gintarinis durų belstukas ("Belsk"). Kūrinio išeities tašku dažnai yra gamtiškoji gintaro gabalo forma: amorfiškas gintaro gabalas ant tvirtos sidabro atramos virsta "Grybu", įdomi gintaro gabalo tekstūra išryškinama suraikius jį plonomis riekelėmis ( kolje "Netikras apelsinas").

Algirdo Mikučio mažųjų formų skulptūroms iš gintaro būdingos senųjų kultūrų reminiscencijos, dailininkas sako jaučiąs dvasios giminystę su XVIII a. vokiečių gintaro skulptūrėlėmis, su Tolimųjų Rytų daile. Dideliuose neskaidriuose gintaro gabaluose (gintaras trapus, lengvai skeldėja) jis modeliuoja sudėtingą iškilų reljefą, daro kiaurymes. A.Mikučio kūrinių personažai - vingrios pelytės, komiškas briedis, šelmiškas žmogeliukas, fantastiški padarėliai, lendantys į gintaro paviršių - jaukūs kaip pats gintaras. 2001 surengtos parodos "MMM" Gintaro skulptūra - mažoji plastika" pavadinime pirmosios dvi M - galerijos savininko ir paties dailininko pavardžių pirmosios raidės, o trečioji M - žodis "Medžiaga" iš didžiosios raidės, paklūstanti meistriškai rankai ir lakiai vaizduotei. Dailininkas, dažnai kuriantis taikomąją paskirtį turinčius dirbinius, kuriuose derina gintarą su ragu, medžiu, yra įsitikinęs, kad gražūs daiktai - patikimas teigiamų emocijų šaltinis.
2005 Baltijos gintaro meno centre vykusioje parodoje „ Praradimai“ dailininkas improvizuoja pagoniškosios lietuvių mitologijos temomis, kurdamas mitologinių būtybių statulėles remiasi įvairių šalių archainiu menu. Panteono vyriausiasis – Perkūnas – atrodo ne kaip grėsmingas žaibų valdovas, o kaip šokanti rytietiška dievybė, miško deivė Medeina asocijuojasi su afrikiečių skulptūra, o jūros dievo Bangpūčio figūra – su mėgėjišku primityvizmu. Dėmesį patraukia šiltas humoras, būdingas ir lietuvių liaudies pasakų personažams. Ir gera ir bloga daranti namų dvasia Kaukas panaši į užguitą, susigūžusį paukštį, Giltinė bando gąsdinti ilgu, dvišaku liežuviu, groteskiškos Raganos veidas panašus į beždžionės snukutį.

Sigitas Virpilaitis solo paroda 1999 m. šioje galerijoje pagarsėjo kaip postmodernizmo įtvirtintojas lietuvių juvelyrikoje. Lietuvių (ir ne vien) juvelyrikoje su gintaru postmodernizmo principams nelengva prigyti, tiksliau - nelengva įveikti tradicinę gintaro traktuotę. Jau vien todėl, kad gintaras yra labai individualizuota medžiaga: kiekvienas gabalas vis kitoks, kiekviename sava gelmė ir optinių savybių bei milijonų metų istorijos prasmė. Nepaisyti gintarą gaubiančios individualumo ir taurumo auros iki šiol atrodė nepriimtinas dalykas. Priimtinu jis tampa postmodernizme, kuriame niveliuojama priešstata tarp subtilaus ir vulgaraus skonio, tarp brangių, taurių, unikalių ir pigių, serijinių daiktų, apskritai tarp aukšto ir žemo kultūroje. S. Virpilaičio papuošaluose gintaras tampa panašus į karamelės masę, iš kurios linksmas konditeris daro įvairių formų saldainius: ir "kriauklę", ir "žinduką", ir ovalų, ir kvadratinį. Juos išdėsto pakaitom su saldžiai atrodančiais (gal šokoladas?) kokoso kevalo gabalėliais, kai kur įterpia užaštrintais galais pagaliukus iš kriaušės medžio. Dailininkas naudoja šilką, plunksnas, medį, mažus skaidrius gintaro karolėlius, papuošalo segmentus suveria ant vos įžiūrimo sintetinio siūlo ar sutvirtina ryškiaspalvėmis poliesterio virvelėmis - gaunasi efemeriški žaisliukai. Bet žaidimas turi taisykles, visos formos ir spalvos yra kaip tik ten, kur joms numatyta vieta. Atimti iš papuošalo solidumą, paversti lengvabūdžiu taip, kad jis nenustotų buvęs juvelyrikos kūriniu - uždavinys, kurį S.Virpilaitis vykdo sėkmingai. Pasak parodą recenzavusios dailėtyrininkės J.Ludavičienės, "menininkas siūlo tobulai postmodernistinę savo gintaro versiją".

2005 surengta solo paroda „ Gintaras ir auksas “ tapo neeiliniu mūsų meninio gyvenimo įvykiu. Papuošalų iš gintaro ir aukso sumanymas kilo Virginijai ir Kazimierui Mizgiriams, nuodugniai susipažinusiems su Europos muziejuose esančiomis gintaro kolekcijomis. Gintaro galerijos projekto „Gintaras ir auksas“ užsakymas, apsvarsčius galimas autorių kandidatūras, atiteko Virpilaičiui, ir pusantrų metų trukusio darbo rezultatas atsirado naudojant tiek aukso ir gintaro, pusiau brangių ir brangiųjų akmenų, kiek prireikė, darant tai, kas sugalvota, t. y. vadovaujantis vien meniniais, o ne komerciniais sumetimais. Kurdamas kolekciją iš gintaro ir aukso, dailininkas traktuoja papuošalą kaip brangenybę. Kita vertus, demonstruodamas individualų braižą, papuošalams iš tauriųjų medžiagų jis suteikia nieko bendra su prabangos solidumu neturinčios dvasios. Autoklave nuskaidrintas gintaras „atsisako“ savo medžiagiškosios tapatybės ir patiria virsmo balzganu perregimu medūzos kūnu ar pilkai perlamutrinio atspalvio egzotiško augalo lapais metamorfozę, būdamas labai lengvas, tinka dideliems, bet vizualiai besvoriams auskarams. Dailininkas leidžia sau nepaisyti įsitvirtinusio supratimo apie gintaro gabalo medžiagiškųjų savybių vertingumą ir išimti visą gabalo vidų, paversdamas jį tuščiaviduriu varpeliu, išraižyti plonas sieneles kiauraraščiu. Auksas Virpilaičio papuošaluose nedemonstruoja tauraus metalo spindesio, o atskleidžia savo plastiškumą, gebėjimą įgauti kompozicijos sumanymą atliepiantį reljefą, tekstūrą, šiltą matinį paviršių. Vadovaudamasis meniniu sumanymu, dailininkas dažnai pakeičia įprastą gintaro išvaizdą, bet yra ir sukūręs papuošalų, kuriuose atskleidžiamas tamsaus, skaidraus gintaro gamtiškasis grožis. Rafinuotas, bet be išmoktų elegancijos pamokų, skonis ir žaisminga, bet drausminga vaizduotė – tai talento ir profesinės meistrystės dėka pasiektos aukštumos, kuriose pasiseka viskas, ko besiimtų pirmaujančio lietuvių juvelyro vardą pelnęs Virpilaitis.

Solveiga Krivičienė ir Alfredas Krivičius, pastaraisiais metais dalyvaujantys parodose kaip bendraautoriai, kuria objektus. Vertingo gintaro, kuriam grožį suteikė Gamta, o meistro rankos jį tik pademonstravo, Lietuvoje daug ir dailės parduotuvėse ir net ant gatvės prekystalių. Tai, kad gintaras yra savaime gražus, vertingas tapo banalia tiesa, kuri, matyt, inspiravo S. ir A. Krivičių "Kubo" sumanymą. Dailininkai visai nerodo gintaro, net priešingai - tvirtai uždaro jį betoninio kubo viduje, o kad gintaras ten yra, liudija foto nuotrauka, cheminių paslėptojo daikto savybių aprašas, vienu žodžiu - patikimi dokumentai. Virtualiosios tikrovės amžiuje nėra ko tikėtis pamatyti viską savom akim, neretai belieka tikėti tuo, kuo mus norima įtikinti."Paslėpti" gintarą S.Krivičienė buvo sumaniusi dar praeitame dešimtmetyje kurdama žiedus, kaklo papuošalus: dailininkė apdengdavo gintarą sidabro apvalkalu, jame padarydavo kiaurymes, pro kurias gintaras vos matyti. Reklamos valdomą vartotojišką nūdienos visuomenę galima įtikinti daug kuo, tarkime - poreikiu gerti "Coca-Colą", ir nenuostabu, kad kosmoso ateiviai kada nors suks galvas, kodėl tarp žuvusios civilizacijos paliktų ženklų tiek daug "Made in China", "Coca-cola". Ironizuodami šia tema S. ir A. Krivičiai pavaizduoja minėtus ir panašius ženklus ant gintaro skritulėlių ir siūlo nešioti kaip vartotojiškos visuomenės vertybių galią užtikrinančius amuletus. S.Krivičienės objekte - žiede, turinčiame keičiamas akis "Moters gyvenimas" parenkami kiekvieną gyvenimo etapą simbolizuojantys atvaizdai - ir žindukas, ir automobilis, ir vaistai senatvei. 1999 surengtoje parodoje S. ir A. Krivičių parodoje "Fragmentai" nemaža ready- made daiktų, greta kurių atsidūręs gintaras tyčiomis paverčiamas pigios plastmasės pakaitalu. Dailininkai imasi ne vien vizualinių, bet ir semantinių manipuliacijų su gintaru: konkursui "Gintaras interjere" pateikė namų interjere nufotografuoto vyro vardu Gintaras nuotraukas.
  

Jonas Balčiūnas ir Vaidilutė Vidugirytė - juvelyrikoje sparčiai debiutavę dailininkai, 2002 išvyko gyventi į JAV. Dailininkai turi juvelyro talentui svarbų medžiagų pojūtį, gebėjimą susieti jas netikėtais asociatyviais ryšiais. Taigi reljefiškas šilkas tampa optiškai tvirtesniu už metalą, o minkštai modeliuotu ornamentu padengtas ir rūgštimi nubalintas sidabras nežvilga ir nebepanašus į metalą, šlifuoti gintaro gabalėliai ne atspindi, bet sugeria šviesą ir tartum prisipildo sunkumo. Nė viena iš medžiagų nesiveržia dominuoti. Ir dailininkų kūrybos pasaulėvaizdyje nėra modernistinės saviraiškos: atrodo, jog ne "aš", bet "pasaulis" skleidžiasi kūrinyje tradicijos įtvirtintu būdu. Postmodernistui nesvarbu, iš kokių praeities kultūros arealų kilusi ta tradicija. Svarbu, kad ji neštų savyje naivios meilės pasauliui dvasią, kuri J. Balčiūno ir V. Vidugirytės papuošaluose įsikūnija tarsi neįgudusia ranka išmodeliuotomis formomis, ornamentu bei ornamento paskirtį atliekančiu šriftu. Įrašai ant žiedų, segių bei žodiniai komentarai greta kūrinių dažniausiai yra eilutės iš Yosano Akiko poezijos. Mažas į gintarą inkrustuotas sidabrines raides, parašytas nepaliekant tarpų tarp žodžių reikia lytėti žvilgsniu pirma kiekviena pasigrožint, paskui surandant prasmę. Tas pat sakytina apie J. Balčiūno ir V. Vidugirytės kūrybą apskritai: ji byloja apie neskubiai ir su meile kontempliuojamą pasaulį ir padeda mums prie jo priartėti.
  

Adolfas Šaulys ir Mari Relo-Šaulys - jaunosios kartos, kuri postmodernistinį diskursą įsisavino jau kaip meno patirtį, o ne avangardinį iššūkį, atstovai. Lietuvis A. Šaulys ir estė M.Relo gyvenantys Estijoje, 2001 eksponavo savo kūrybą Gintaro muziejuje - galerijoje, o A.Šaulys ir anksčiau dalyvavo joje rengtose parodose. Konceptualią juvelyriką kuriantiems dailininkams nebeaktualu demitologizuoti lietuvių kultūrinėje savivokoje susiklosčiusias simbolines gintaro reikšmes. Gintarą jie pasirenka dėl fizinių savybių (atspalvių, laidumo šviesai ir panašiai), kurias galima atrasti šioje medžiagoje ir pritaikyti savajam meniniam sumanymui. Dailininkų sukurtime objekte "Namų vaistinė" vaiskus gintaras tinka imituoti želatina aptrauktas geltonas vaistų kapsules. Šlifuoto, bet nepoliruoto skaidraus gintaro optinės savybės parankios padirbinti saldainio Chupa- Chups pavidalo segę ("Realistinis") o, suteikus saldainiui panašumo į granatą, praeis noras smaguriauti ("Militaristinis"). Suaugusių žmonių žaidimo ginklais parodiją dailininkas sugalvojo dirbtuvėje per radiją klausydamasis populistiško tarsi saldainukas ant pagaliuko svarbių temų, pavyzdžiui stojimo į NATO, pateikimo. Militaristinius motyvus, kuriuose gintarui suteikiama rūsti išvaizda, A.Šaulys plėtoja eilėje kūrinių. Rafinuotą skonį liudijančiose M.Relo - Šaulys segėse, vaizduojančiose oro balionus su gondolomis, gintaras - lengvas, šiltas.
 

COPYRIGHT 2000 (C) Matas Mizgiris