"Niekas neatsiranda iš niekur. Ir nėra gyvenime atsitiktinumų. Tuo puikiai įsitikinu atsigręždamas atgal, į pačią pradžią, kai daugiau nei prieš dvidešimt metų, dirbdamas Juodkrantėje fotografu, klajodamas po apylinkes, pirmą kartą akis į akį susidūriau su gintaro klodais. Vaikščiodamas pamariu radau ir pirmuosius inkliuzus - musę, skruzdėlę gintare. Tada supratau, KAS yra gintaras ir KUR jis yra - čia pat, toje žemėje, tuose smėlynuose, toje gelmėje. Ir ne veltui Dievas jį mums atsiuntė, šioje žemės vietoje pasodino ne kurią nors kitą tautą, o būtent mus" - sako savo gyvenimą su gintaru susiejęs Kazimieras Mizgiris.
 

Prasidėjus Atgimimui, Nidą užplūdo užsienio turistai. Dauguma jų - išeiviai iš šio krašto, atvykę pasižiūrėti į savo vaikystės, tėvų ar senelių žemę. Jie pasakojo, kaip rinkdavo gintarą, kokias gintarines sages ar karolius prieš 50 metų nešiojo jų mamos. Ir užberdavo klausimais apie gintarą. Ne į visus tada sugebėdavome atsakyti. Todėl greitai šalia prekystalių atsirado knygų apie gintarą, jo spalvų aprašymų, fotografijų, naujų eksponatų.
 

Ėmėme skatinti profesionalių dailininkų kūrybą su gintaru. Pasikvietėme menininkų. Iš pradžių jie ėjo nedrąsiai, po vieną - iš Vilniaus juvelyrai Birutė Stulgaitė ir Vytautas Matulionis, Danguolė Baravykienė iš Klaipėdos, dizaineriai Algis Mikutis, Žilvinas Bautrėnas, Ąžuolas Vaitukaitis, Vitalijus Milkintas ir kiti. Paėmė į rankas gintarą ir kiekvienas savaip palytėjo. Vienas daugiau pridėjo savo "aš", kitas tik vos vos jautriai paryškino gamtos tobulumą.
 

Per 20 metų - gabalėlis prie gabalėlio iš Juodkrantės ir Nidos surinkta unikalių eksponatų kolekcija. Didžiausias mūsų muziejaus gintaro gabalas sveria per 3 kg, turime vertingų 1,5 kg ir 1 kg gintarų. Sukaupta visos Europos kontekste turtinga inkliuzų kolekcija. Viename iš jų - unikalus sraigės kiautelis, driežas gintare ir, žinoma, voras "sosobijus mizgiris". Gausios senovinių gintaro dirbinių ir gintaro lašų kolekcijos. Rekonstruoti Juodkrantės lobio archeologiniai gintaro papuošalai ir amuletai grąžinti ten, iš kur buvo išvežti prieš daug metų. Surinkome įvairiausių spalvų gintaro - mėlyno, balto, žalio, skaidraus geltono, o Hamburgo geologijos ir paleontologijos instituto profesoriaus Wolfgango Weitschato dovanota daugelio pasaulio šalių fosilinių sakų kolekcija papildė muziejaus ekspoziciją vertingais eksponatais. Į tarptautinį projektą Gintaro kelias, kurio maršrutas tęsiasi per visą Europą, įtraukta galerija bei Gintaro kelio lauko ekspozicija Nidoje. Saugome eilės dailininkų - Felikso Daukanto, Birutės Stulgaitės, Vytauto Matulionio, Žilvino Bautrėno, Sigito Virpilaičio, Jono Balčiūno ir Vaidilutės Vidugirytės, Ąžuolo Vaitukaičio, Algirdo Mikučio, Sauliaus Griniaus, Mari Relo - Šaulys ir Adolfo Šaulio bei kitų autorių gintaro dirbinių kolekcijas.
 

Dabar, kai veikia galerijos Nidoje ir Vilniuje bei Baltijos gintaro meno centras (Vilniuje), kai juvelyrai gali atvykti ramiai padirbėti į Nidoje įrengtus menininkų namus, atgaivinus Hermanno Blodė's menininkų Mekos idėją, kai sukaupta tūkstančiai eksponatų, galime pasakyti, kad kažką per tuos metus padarėme. Ir jeigu kam nors įžiebėme meilę gintarui - tai ne veltui visos pastangos.

Virginija ir Kazimieras Mizgiriai